Šį kartą tai visai kitoks tekstas. Ne tik dėl to, kad jo neprisimenu. Viena yra pamiršti žalios jaunystėlės literatūrinius bandymus. Visai kas kita - ką tik parašytą tekstą.
Bet ne tik dėl to yra kitaip. Šįkart tai tiesiog išsiliejo iš vidaus ir jau nebepriklauso man. Tapo svetima. Bet viskas taip iki šleikštulio tikra. Nesumeluotas nei vienas žodis. Jokios fantazijos, jokių pagražinimų, bet kartu ir nė trupinio džiaugsmo.
Nes taip buvo ir yra. Ir turbūt bus kurį laiką.

Ačiū visiems, kas tą vakarą ten buvot ir nebuvot.

... ir nieko nieko panašaus į tavo akis.

Tebus ilga ir liūdna tavo daina, vaikine, švelni tavoji gitara ir lėtas tavo balsas, noriu šokti, šią naktį, iki pat aušros, šią naktį šoksiu.

Alessandro B.

...ir nebelieka jau baimės, kada viskas nurimo ir baigės, gali numirt iš nevilties ar iš laimės...

Jei galėtume atsispirti žemės traukai, jei turėtume plienines kojas, geležinius nervus, akis kaip erelio, būtume grakštūs kaip gulbės - net visa tai turėdami, mes turėtume tik kūną - instrumentą. Didybę įgyjame tik tada, kai suvokiame, kad stipriausias žmogaus raumuo yra širdis.

Tokia man yra Olimpinių žaidynių dvasia.

...tu per ilgai per ramiai gyvenai, nes mano gyvas kraujas vėl atsigaus...

Jep, mažiukas, trečioji vasaros olimpiada.

Širdys nedūžta -
tai per lengva,
per greita,
tarsi numestum lėkštę.

Širdis
sutraiško,
supjausto.
Kraujuojanti širdis
pasklinda po kūną,
kol skausmas tampa
toks nepakeliamas,
kad norisi nusirauti galvą.

Margaret Wild

Nuramink...

Ilgėtis - tai vaikščioti rankomis...

Ten amžinai, ten niekada...