Meilė-gyvenimo galas
(tik niekuomet nesibaigiantis),
Džiaugsmai,smagumai,palaima-kaip
užtarnautas atpildas;
Meilė-gyvenimo turtas
(tik niekuomet neišsenkantis),
Turtas,kurs kaupiasi švaistomas,pelnas,
praaugantis išlaidas;
Meilė-gyvenimo dovanos,
gaunamos,kai dovanojamos:
Tavo širdis sudiržusi trykšta užuojauta vėlei;
Sykį pasaulin ateiname skinti palaimos gėlei;
Bet nemylėsi gyvenimo,jei negyvensi meilei.

aš tiek daug turiu, o jausmas jam viską praryja... aš tiek daug turiu, o be jo viskas virsta nieku...

kiekvieną rytą aš sau prisiekiu: šiąnakt buvo paskutinis kartas, kai ir vėl dėl tavęs verkiau, gana... ir taip per daug prisikankinau, nesugebėdama tavęs pamiršti:( na gerai, jei jau neišeina pamiršti, tai užtektų tik nekęsti, bet juk ne, kur tau... vos tik tave pamatau, širdy sukunkuliuoja toli gražu ne pyktis ar neapykanta, anaiptol... tai jau greičiau neapykanta sau, kad nesugebu būti tvirta ir nesugebu išmokt gyventi be tavęs. ne, meluoju, gyventi tai aš galiu, bet kaip toj Kernagio dainoj "vakarais kažko taip tolima, kažko nėra, kažko nėra, gal artimų"...

šiandien vėl mačiau jus abu kartu... toke laimingi, besišypsantys:( o man net rūgštu nuo tų jūsų šypsenų pasidarė. ir apskritai, nesuprantu, kaip dievas (ar kas ten mus visus tvarko) leidžia būti laimingiems tokiems žmonėms, kaip jie? aš nesakau, kad jei aš nelaiminga, tai ir visi aplinkui turėtų būti tokie. ne, bet nesuvokiu, kaip tu gali juoktis, kai žinai, kad įskaudinai šitiek daug žmonių... aš nelinkiu jiems blogo, bet vis tiek tikiu, kad kada nors gyvenime jie abu atkentės už visas iki vienos mano ašaras, pralietas naktį įsikniaubus į pagalvę, už visas nevilties cigaretes, surūkytas sėdint gilioj depresijoj, kuri kiekviena iš jų sutrumpino mano gyvenimą po 10min:( kad jūs žinotumėt, kaip aš laukiu tos atpildo valandos...

už lango pavasaris, o man viduj taip nyku kaip niekad...rodos, nors imk ir rėk nuo tos tuštumos, nuo tos tylos... rėk visiems, kad ir jie žinotų, kaip tau vieniša ir liūdna:( bet ne, juk tu negali kitiems pasirodyt silpna ir nelaiminga, juk tu stipri, kartoju sau, tyliai verkdama naktim...

aš lauksiu vėl kažko, ateinant iš niekur... aš lauksiu vėl kažko... viena...

Nesuprantu... Kokia tai kūrybinė krizė čia mane staiga užklupo=( Gal per daug išgyvenimų realybėje, o gal kaip tik per mažai...

kiek daug statančių oro pilis... ir kiek mažai gyvenančių jose

visad tarp turėti ir būti... būti ar turėti... kartais rodosi, jog geriausia nieko neturėti ir išvis nebūti... o ypač šiandien:(

aš taip bijau kažką svarbaus prarast... bijau prarasti tavo akis... tavo šypseną... tavo žodžius... tavo atminimą...
  aš jau seniai tavęs nebeturiu, bet jaučiu kad ir tavo veido bruožai nyksta mano atminty... pamažu kasdien pradingsta... iš pradžių žvilgsnis... tada akys... blakstienos... antakiai... belieka blankus veido kontūras... rytoj jau gal ir jo neatsiminsiu... ir to bijau... tu padarei mane baile... todėl ir nekenčiu tavęs, bet gal bent tai padės tavęs neužmiršti...