kiekvieną rytą aš sau prisiekiu: šiąnakt buvo paskutinis kartas, kai ir vėl dėl tavęs verkiau, gana... ir taip per daug prisikankinau, nesugebėdama tavęs pamiršti:( na gerai, jei jau neišeina pamiršti, tai užtektų tik nekęsti, bet juk ne, kur tau... vos tik tave pamatau, širdy sukunkuliuoja toli gražu ne pyktis ar neapykanta, anaiptol... tai jau greičiau neapykanta sau, kad nesugebu būti tvirta ir nesugebu išmokt gyventi be tavęs. ne, meluoju, gyventi tai aš galiu, bet kaip toj Kernagio dainoj "vakarais kažko taip tolima, kažko nėra, kažko nėra, gal artimų"...