šiandien vėl mačiau jus abu kartu... toke laimingi, besišypsantys:( o man net rūgštu nuo tų jūsų šypsenų pasidarė. ir apskritai, nesuprantu, kaip dievas (ar kas ten mus visus tvarko) leidžia būti laimingiems tokiems žmonėms, kaip jie? aš nesakau, kad jei aš nelaiminga, tai ir visi aplinkui turėtų būti tokie. ne, bet nesuvokiu, kaip tu gali juoktis, kai žinai, kad įskaudinai šitiek daug žmonių... aš nelinkiu jiems blogo, bet vis tiek tikiu, kad kada nors gyvenime jie abu atkentės už visas iki vienos mano ašaras, pralietas naktį įsikniaubus į pagalvę, už visas nevilties cigaretes, surūkytas sėdint gilioj depresijoj, kuri kiekviena iš jų sutrumpino mano gyvenimą po 10min:( kad jūs žinotumėt, kaip aš laukiu tos atpildo valandos...