ak netiesa, kad kas nors baigias, tik baltas ir labai šviesus lyg smėliu užpila mus laikas...

somebody, HELP... nebegaliu daugiau. dar savaitė tokios įtemptos sesijos ir mieloji Vasaros 5 ligoninė turės naują pacientę:( noriu, kad viskas baigtųsi...
taigis, grįžtu vėl prie knygų (taip ir knygų graužike įmanoma patapti...)

aš nekenčiu tavęs... nekenčiu visa savo esybe... nes negaliu tavęs nemylėti, negaliu ant tavęs pykti. nekenčiu tavęs, nes nemoku tavęs nekęsti. Aš pavargau... verkti viena... šypsotis kitiems... kartoti, kad viskas gerai, kai iš tiesų tai toli gražu nėra tiesa... aš pavargau matytio tave ir nedrįsti prieiti... pavargau bandyti tave suprasti... pavargau... mylėti tave...
neapykanta, nuovargis, meilė... viskas kartu ir to visko tiek daug, kad... aš noriu... ne, aš nebenoriu nieko

Dar diena... ir dar viena... po to dar... Kiek dar liko taip "tempti"? Kada galėsiu atsibusti ir nepasigesti tavęs šalia... Kada galėsiu eiti gatve ir akimis neieškoti tavęs... Kada galėsiu užmiršti skausmą... Kada mane paleisi?..

Ir vėl reikia prisiversti pakilti... Reikia pakelti akis po to, kai tau spjovė į veidą... kai tavo svajas ir norus sumaišė su žemėm... ir nuėjo toliau... tarsi niekur nieko. Bet aš atsistoju ir einu, nors ir slepiu žemėm išpurvintas rankas, nors ir žinau, kad dar ne kartą taip gniuždys, bet einu išdidi, nes esu tikra- aš niekada nebūsiu jų vietoj...

Tu sakai taip, aš- ne. Tu sakai balta, aš- juoda. Sako, priešingybės traukia viena kitą... Tai kodėl tavęs netraukiu aš? 
  p.s. Gal todėl, kad gyvenimas nėra fizika... gal