Ir vėl reikia prisiversti pakilti... Reikia pakelti akis po to, kai tau spjovė į veidą... kai tavo svajas ir norus sumaišė su žemėm... ir nuėjo toliau... tarsi niekur nieko. Bet aš atsistoju ir einu, nors ir slepiu žemėm išpurvintas rankas, nors ir žinau, kad dar ne kartą taip gniuždys, bet einu išdidi, nes esu tikra- aš niekada nebūsiu jų vietoj...