Po kojom siukszda sniegas. Baltas ir trapus kaip, atrodo ir mano gyvenimas. Dar vakar dziaugiausi, o siandien liudna. Na pasitaiko, kartais, nuotaika niuri. Einu gatva ir palangva traukiu "duma"... Stebiu pravaziuojancias masinas, pareivius. Nors jau gerokai po vidurnakcio kazkas dar vaiksto. Sustoju prie laiptines, baigiu rukyti ir mano demesi patrauke keistas padaras vis issokdamas is po masinos. Ilgas, it vovere, maza galva, na gal kiek ir i katina panasus, bet taj ne katinas. Tai - sermuonelis :) ... Laksto tamsoje, zaidzia su sniegu... Po minutes pasirodo ir kitas, toks pat padaras. Laksto po automobiliu aikstele, zaidzia su sniegu, berods gaudo kazka... ir dingsta is akiu, o as jau lipu laiptais namo.. rakinu duris... rengiuosi ir krentu i lova. Tyla. Ramybe. Tik tviskanti balta spalva dar pries akis. Sniegas. Ziemiska ramybe ir baltumas :)

Atplaukia galingas debesis ir visai netrukus iš giedro dangaus ima lyti lietus. Galingais lašais jis išgasdina pauksčius ir šie išsislapsto pastatų pastogėse. Gatvės užverstos betono nuotrupomis, o ore tvyro karštas parako dvelksmas. Bedvasiai kūnai vartos viduryje gatvės, ant šaligatvių ir kirpyklų, parduotuvių tarpduryse. Nugriaudėja griaustinis ir lietus sustiprėja nešdamasis gatve galingą srovę kraujo. Kraują tų, kurie nekariavo, jie gyveno, bendravo, juokėsi, dalinosi naujienomis ir kartkartėmis pasipykdavo tam, kad galėtų šmaiščiai nusišypsoti vieni kitiems ir atsiprašyti. Bet jų nebėra. Miestas apleistas ir skendi tamsoje. Čia pat už kampo pasigirsta žingsniai. Girdisi basų kojų dunksėjimas šaltomis ir šlapiomis miesto, gatvės plytelėmis. Iš tamsos į mėnulio apšviestą vietą išeina baltas aukštas padaras, panašus į žmogų. Apsisiautęs baltu, kiek apdegusiu, keistu apdaru jis išskleidžia angelo sparnus į šonus, apsižvalgo aplink ir vienu akies mirksniu pakyla aukštai į dangų ore palikdamas magiškai spindintį baltų dulkių debesį. Jo skruostu nurieda ašara. Ji nukrenta ant krauju suteptų gatvės plytelių ir staiga aplink viskas atgyja, taip tarsi nieko nebūtų baisaus įvykę, o angelas ištirpsta danguje palikdamas tik viena mažą žvaigždę beribiame danguje... *

<-- Verdantis kraujas drąsko venas bandydamas ištrūkti ir aptaškyti senas, išpieštas laiptinės sienas. Vienas lašas, antras, trečias... visas būrys raudonu lašų. Teka ne tik kraujas, bet ir laikas.... tik tak kapt kapt... Apmiręs kūnas retkartčiais susvyruoja, o retkarčiais suvirpa. Rankos visai staiga nusvyra žemyn. Mėlynos akys skaito užrašus ant sienų, po truputį jos gęsta ir šviesa jose išnyksta -->


<-- Stovi mažas mielas vaikis. Toks, kaip ir visi mieli maži vaikiai. Stovi, žiūri mėlynom akim į dangų, galvoja kažką ir krapšto nosį. Pasisukioja vietoje, vėl atsisuka ten pat, nerimsta. Aš einu gatve, rūkau, mąstau kažką, o vaikis prieina ir nedrąsiai pakėlęs akis į mane sako:
- eee.. dėde gal gali atidaryti duris.. aš netoliese gyvenu.
Sumaigiau kodą, tiksliau atspėjau, o jis įėjo. Įėjo tai įėjo, ramus, kaip belgas, tik nosi krapštė.


<-- O kodėl? Ne, ne kodėl.. o kaip viena kartą padaryti taip, kad būtų viskas normalu. Tušti namai ir liūdesys, vėjas glosto medžius.. ir tyla persmelkianti, bet kurį gyvą sutverimą ir priverčianti tą sutverimą išleisti, kokį nors garsą, kad ir nepadorų... kad tik ta tyla liautųsi. Kur dingo smailai ir šilti žmonių jausmai ir visa kita... wtf?! God knows… Just shit happensss… veryy often. Same again and never ends that shit… Whatever.

P.S. Kartais reikia sustoti, nes ne mes vaikomės ir ieškom laimės, o ji mūsų.

P.S. P.S. Vairuotojai traukitės į šalikelę, duokit kelia minčių srautui.

Kazkas netaip, tikrai ne taip, kaip turetu buti. Eina dienos ir viskas kartojasi, darbai, jausmai ir mintys, giliai irezdami manyje tiesia linija. Kiek kartu bandziau, kazka keisti, viskas suduzta, nes ir vel ateina kita diena ir viska sugadina.

    Likimo nupeshioti sparnai nebekelia. Nublukusi ju spalva nerodo kitiems kelio, o sypsena veide senai isnykus tik atstumia svetimu zmoniu zvilgsnius. Vel pasigirsta laikrodzio tiksejimas, o as nieko neturiu, bent to ko maniau rades. Taciau monotoniskoj tyloj pasigirsta muzika. Ji nebe ta, kuria klausydavausi namuose. Kazkas pasikeite... Ji sklinda is toli. Klimpdamas per gilu sniega as dar einu nezinodamas kur... Pavargau, bet sustoti nenoriu, tiesiog einant ramiau.. o gal? kazka as vel surasiu... gal... o gal ir ne... O gal nepameciau?!

Iš draugų mes statome sieną, taip pat būdami jos dalimi. Mūsų tikri draugai palaiko mus sunkią akimirką. Visada įkrės proto tam, kad nekartotume jų padarytų klaidų. Paguos, prajuokins ir pabars. Jie ateis mums į pagalbą, net jei mes negalėsime atsakyti tuo pačiu, jie nesupyks ir ras kitą, kas galės padėt.


Draugai tai tylus angelai, kurie pakelia mus, kai pačių sparnai nebekelia...

Tamsa aplink ir  tyla taip skaudziai rezia ausis, rodos smegenys tuoj isvarves. Salta, be galo salta. Nebeklauso rankos, o protas atsijunges. Nudraskyti apmushalai ir dregme viduj byloja apie galinga nora gyventi. Paskutinis oro gurksnis istirpes gerkleje uzgesino kuna, o kartu paslapti ir prisiminimus.
        Ash prabudau nakties esybej ispiltas salto prakaito. Pradariau savo langa ir pazvelgiau i dangu. Ziba armijos zvaigzdziu, rodydamos kelia uzmigusiems amziams. Sviesmeciai keliones sieloms po visa visata. Nuostabus galaktiku vaizdai ir prisiminimai isnyrantys kaip kadrai pries akis...

Susniokscia medziai taip pabaidydami paukscius. Sie pakyla sklando tarp medziu virsuniu, vel pakyla aukstyn, neria zemyn, tik baltas taskas mirguliuoja ir sekioja pauksciam is paskos. Sie lyg vengdami vis aplnekia sviesuli, bet sis neatsilieka.. Zaidzia su persigandusiais pauksciais, nurimsta galu gale ir nusileidzia ant pilko lauko.. .arimuose..  Padejes zingsni priseda ant akmens ir tyliai niuniuoja...

Aklina tamsa ir kurtinanti tyla isiviespatavo gatveje. Vos kelios masinos pravaziuoja gatve ir naktiniai kioskai negesina sviesu. Girdisi muzika naktiniame klube. Zmones linksminasi iki paryciu, nors lauke siaucia labaj smarki puga. Pesciuju taku zingsniuja vaikino siluetas. Tvirtu zingsniu per pusni draisiai skrodzia tamsa. Pasisuka ir zingsniuoja toliau per kiemus. Prieina laiptine, ieina, issikviecia lifta. Ramiai atsisagsto striuke ir ieina i lifta. Ranka tiesia paspausti duru skambuti ir pasigirsta duslus paukscio ciulbejimas. Duris praverusi mergina nusisypso. Melynos akys godziai gaudo kiekviena vaikinuko zvilgsni ir galiausiai prisiminusi ji pakviecia ji uzeiti. Laikrodis nesustodamas tiksi ant sienos, o pora nenuilstamai kalbasi gurksnodami kava tamsia nakti. Tyli muzika palydi ju zodzius ir zvilgsnius...   

Uz lango sutviska maza sviesele ir pasirodo angelo sparnas. Tyliai ramiai jis pakyla i dangu. Sustoja ir kabo salia menulio. Nustoja siautusi puga ir angelas skrenda i toli palikdamas tik sviesu debesi stebuklo...

Stai atejo draugas. Stilingas, paneliu demesio nestokojantis ir tvirtai ant zemes stovintis zmogus. Visada turi savo nuomone ir issako ja laiku ir vietoje. Tiesiog geras zmogus turintis gera jumoro jausma ir galintis buti rimtas.
    Istiko beda ir stai jis cia. Visai nesitikejau kad mane kasnors beprisimins. Netik prisimine bet ir nepagailejo pinigu lauktuvems. Niekas taip nebuvo dar sumastes. O stai jis sumaste. Apie ji galiu pasakoti daug. Tiesiog zmogus buwo gerai susitvarkes gyvenima. Turejo mylima mergina, tewai paliko buta jam, turejo masina ir buvo bepradedantis dirbti... bet viena diena viskas baiges... viskas.. deja..

R.I.P.  Kestas (1999m. Vln.)

Bare spustis. Daugybe zmoniu leidzia penktadienio vakare jame. Visi kanors geria. As sedziu ir taip pat geriu. Silta atmosfera. Nors sedziu viduryje visu zmoniu, niekas i mane nekreipia demesio. Tarshka stikliniai bokalai, vyrai pasakoja istorijas. Merginos linksminasi diskotekos saleje. As vienas sedziu prie baro ir gurksnoju aluti. Klausausi muzikos ir galvoju. Galvoju, bet nzn ka, o tiksliau jau nebepamenu. Prie manes priseda vaikinukas. Tiesa kiek uz mane vyresnis. Jis teigia mane zinas ir jis man pasirodo matytas. Pokalbiui ipusejus jis pasiulo man pastatyti alaus uz pazinti. Deja solidziai atsiprasau, nes beturejau keleta litu taksui. Tada jis eme svaistytis "zonos" zargonais ir tikino, kad as jo nesuprantu. Jis sake tiesa, as jo tikrai nesupratau. Galiausiai jis eme plustis keiksmais. Tuo tarpu as pastebejau klasioka, tikra sporto saku asa. Kelis kartus mirktelejau jam kol pagavau jo zvilgsni. Jis priejo ir mano nuostabai pasisveikino su tuo jaunuoliu. Pasilenkes link klasioko susnabzdejau, kad mano pasnekovas kesinasi i mano pinigus. Klasiokas mikliai apsikabino pusgirti jaunuoli ir kazka i ausi pasake. Labai greit prablaivejes sis pasoko ir istiese ranka i mane. Pamanes kad man nori trenkti as susirieciau ir ziuredamas skersom akytem sekiau ji. Pasirodo bahuras istieses ranka lauke paspaudimo ir teige esas mano draugas, ir taip pat noris kadanors su manimi pagerti aisqu uz jo saskaita.

P.S. Pasakojimas paremtas tikru ivykiu. Kiekviena diena zmones save vadindami banditais pasisavina svetimu zmoniu mobiliuosius telefonus ir pinigus. Jie juos isleidzia lengviem pasigerimam ir siaip niekniekiam. Kazi ar taip elgtusi save gerbiantis rimtas banditas. ;)