Kazkas netaip, tikrai ne taip, kaip turetu buti. Eina dienos ir viskas kartojasi, darbai, jausmai ir mintys, giliai irezdami manyje tiesia linija. Kiek kartu bandziau, kazka keisti, viskas suduzta, nes ir vel ateina kita diena ir viska sugadina.

    Likimo nupeshioti sparnai nebekelia. Nublukusi ju spalva nerodo kitiems kelio, o sypsena veide senai isnykus tik atstumia svetimu zmoniu zvilgsnius. Vel pasigirsta laikrodzio tiksejimas, o as nieko neturiu, bent to ko maniau rades. Taciau monotoniskoj tyloj pasigirsta muzika. Ji nebe ta, kuria klausydavausi namuose. Kazkas pasikeite... Ji sklinda is toli. Klimpdamas per gilu sniega as dar einu nezinodamas kur... Pavargau, bet sustoti nenoriu, tiesiog einant ramiau.. o gal? kazka as vel surasiu... gal... o gal ir ne... O gal nepameciau?!