Labai tyli muzika groja. Girdi? Raminanti, leta skrodzia tyla tarsi didelis, sunkus burinis laivas. Stai ir as! Ziuriu pro langa jaukiame kambaryje. Isjunges sviesa stebiu dangu, praeivius, masinas. Tik sparnai ant nugaros kartais trinasi i uzuolaidas sukeldami siurkstu garsa, kuris nutraukia ta ramia harmonija. Bet manau tai nebeda. Ateinu i viduri kambario. Isijunges staline lempa, as atsigulu ant zemes. Vis dar tapati daina. Moby's groja savo raminanti sedevra I'm not worried at all. Taip! Jis teisus.. as ne kiek neesu "worried". Apima snaudulys ir angelas pasitaises sparnus uzmiega. Cia pat ant kilimo viduryje kambario. Siltame jaukiame name, spalvingame kambaryje... ramybes kupinoje muzikoje... ant tawo keliu. Uzmiega ramiu angelisku miegu. Labanakt!

Rieda lietaus lašas autobuso langu... Iškreipia šviesą, tiesą, spalvas... ta fizikos dėsnis. Gana paprastas ir visai nesudėtingas, bet jei jis toks paprastas, kodel mes taip kenčiam? Tas vis suka ir suka ratus per stoteles taip ir likdamas autobuse. O kelias tik vienas išlipti iš autobuso. Palikti viska ka radome jame.. Viską, viską... Tik neaišku kodel?... Kokio velnio mes į jį ilipom? M?... Važiuoju, mąstau... Jau vakaras ir tas lietaus lašas iškreipia spalvas. Reklamų nuo restoranų ir parduotuvių spalvas ir šviesas. Žmonės kaip skruzdės susibėga vėl išsiskiria.. O aš vienas.. vienas autobuse ir dideliame mieste... Tiesiog sėdžiu ir mėgaujuosi savotiška ramybe. Tik tas lašas neišeina iš galvos. Bent spalvos gražios buvo...

Rytas išaušo. Saulės spinduliai nutvieskė kambary... Tyloje skamba mašinų varikliai, paukščiai žvaliai skraido apie langus pranešinėdami apie naują dieną.
Išeinu į lauką, kur šaltukas spaudžia nosį. Lengvai užtraukių cigaretę ir ramiai žingsniuoju gatve. Tyla, ramybė tik nerimstančių mašinų ir paukščių balsai nutraukia tylos viešpatavimą šį nuostabų rytą... Štai sklinda muzika kažkur... muzika, kuri mus saugo...