<-- Verdantis kraujas drąsko venas bandydamas ištrūkti ir aptaškyti senas, išpieštas laiptinės sienas. Vienas lašas, antras, trečias... visas būrys raudonu lašų. Teka ne tik kraujas, bet ir laikas.... tik tak kapt kapt... Apmiręs kūnas retkartčiais susvyruoja, o retkarčiais suvirpa. Rankos visai staiga nusvyra žemyn. Mėlynos akys skaito užrašus ant sienų, po truputį jos gęsta ir šviesa jose išnyksta -->


<-- Stovi mažas mielas vaikis. Toks, kaip ir visi mieli maži vaikiai. Stovi, žiūri mėlynom akim į dangų, galvoja kažką ir krapšto nosį. Pasisukioja vietoje, vėl atsisuka ten pat, nerimsta. Aš einu gatve, rūkau, mąstau kažką, o vaikis prieina ir nedrąsiai pakėlęs akis į mane sako:
- eee.. dėde gal gali atidaryti duris.. aš netoliese gyvenu.
Sumaigiau kodą, tiksliau atspėjau, o jis įėjo. Įėjo tai įėjo, ramus, kaip belgas, tik nosi krapštė.


<-- O kodėl? Ne, ne kodėl.. o kaip viena kartą padaryti taip, kad būtų viskas normalu. Tušti namai ir liūdesys, vėjas glosto medžius.. ir tyla persmelkianti, bet kurį gyvą sutverimą ir priverčianti tą sutverimą išleisti, kokį nors garsą, kad ir nepadorų... kad tik ta tyla liautųsi. Kur dingo smailai ir šilti žmonių jausmai ir visa kita... wtf?! God knows… Just shit happensss… veryy often. Same again and never ends that shit… Whatever.

P.S. Kartais reikia sustoti, nes ne mes vaikomės ir ieškom laimės, o ji mūsų.

P.S. P.S. Vairuotojai traukitės į šalikelę, duokit kelia minčių srautui.