Taip kalbėjo Svolotustra

Apie valdymą

Kiekvienas gudrus valdovas supranta, kad valdyti geriausia supriešintą ir viskuo nepatenkintą visuomenę. Bet pirmiausia tą visuomenę reikia suvienyti, siekiant kokio nors didžio tikslo. Tarkim, koks nors veikėjas arba tokių grupė suburia judėjimą kokiu nors pagrindu – išsivaduoti nuo okupanto, apsaugoti gamtą, panaikinti skurdą ir taip toliau. Idėja turi būti aktuali ir tvyroti ore. Paskui tokį judėjimą arba lyderį patrauks didžioji visuomenės dalis ir nušluos nuo savo kelio priešininkus. Tada ir atsiranda pagrindinis klausimas – o kas toliau? Suvienyta visuomenė reikalaus naujų gėrybių, greitų sprendimų, gerinančių jų gyvenimą, spartaus ėjimo link kitų  klestinčių valstybių. Deja, paaiškinti, kad greitai dauginasi tik  zuikiai, nepakanka, gali būti tos pačios suvienytos visuomenės patrauktas į šoną, o valdyti taip norisi, ir kas pajautė tą skonį, nesustos. Todėl, pasiekus svarbiausią tikslą, reikia imtis kito, nemažiau svarbaus – skaldyti ir priešinti visuomenę. Geriausia kažką iš savo bendražygių apkaltinti bendrininkavus su priešu. Tą padaryti reikia subtiliai, ne tiesiogiai, bet per kokias atskiras sau ištikimas grupes, paskleisti gandą, nuomonę. Visuomenė sutrinka, ima abejoti, vieni ištikimai palaiko savo dievaitį, kiti kaltina tokius idėjos išdavimu. Taip po truputį eskaluojant įtampą, pasiekiamas pagrindinis tikslas: susiformuoja lyderiui fanatiškai ištikimas flangas ir nusiteikęs skeptiškai. Tokiu būdu visas nesėkmes, vadovaujant visuomenei, galima nurašyti priešų kenkimui.

Bet vien vidinio priešo neužtenka, reikia turėti ir išorės priešą arba ne vieną, kuo daugiau, tuo geriau. Kai visa valstybė yra priešų apsuptyje, tada valdymas yra išvis paparastas – karinė padėtis, demokratija laikinai atidedama geresniems laikams ir taip toliau. Kaip sukurti išorinį priešą iš nieko? Labai paprasta. Tarkim, savo šalyje vadovas sugalvoja kokį grandiozinį projektą, paprastumo dėlei imkime duonos kepyklą, labai didelę, kepančią labai daug duonos. Kai kepykla pastatyta, belieka primygtinai reikalauti, kad visi kaimynai nustotų kepti savo duoną, o pirktų tavo prekę. Geriausia yra šantažuoti – arba perki, arba santykiai gali smarkiai pašlyti. Savaime suprantama, kaimyninės šalys atsisakys, nes kepti patiems, jiems labiau apsimoka. Tada lyderis per vietinius informacinius šaltinius nupasakoja savo visuomenei, kokie, matai, mūsų kaimynai nedraugiški, žirgo galvos ir panašiai, jie nesilaiko susitarimų, nors tokių išvis nebuvo, ir taip toliau. Visuomenė po truputį persiima neapykanta buvusiems broliams, ir tas priešiškas nusiteikimas gali kada nors praversti, jeigu priešprieša peraugtų į karinį konfliktą.
Žodžiu, įdirginta ir susipriešinusi visuomenė, niekada nesusivienys nuversti to susipriešinimo iniciatoriaus.

Taip kalbėjo Svolotustra.