Nužudžiau žmogų. Netgi du iš karto. Nors jie gal ir nebuvo žmonės, greičiau personažai. Bet vis tiek turėčiau blogai jaustis, atgailauti, o kažkodėl taip nesijaučiu.
Gal tikrai esu Svoločius?
Reikia eiti prisipažinti.
2013-06-13 12:24
Aha, reiškia, pavadinime iš anksto negalima užkoduoti, ar personažas mirs, ar gyvens? Bet pagrindinė kūrinio mintis nuo to nekinta, ar ne? O jei kinta, pavadinimui tai vis dėlto neturi reikšmės? Ir jei turi, ar nekyla pagunda jo keisti?
2013-06-12 19:36
Pavadinimas kaip tik neblogas - "Pakeliui į Damaską".
Kas galėjo pagalvoti, kad taip nutiks.
2013-06-12 14:42
Gal negeras pavadinimas buvo?.. ;)
2013-06-11 22:46
klausykloj*
2013-06-11 22:45
toj kamaroj, kur kiti išsipažįsta, kažkuriuo momentu reikia trissyk pabaladoti, pamenu, nesusimauk ir padaryk tai laiku ir vietoj
2013-06-11 21:46
Tu Čipsas. Kaip tu žmogų gali nužudyti? Ekstremaliu nutukimu nebent.
2013-06-11 21:44
Kam tu eisi prisipažinti? Aš, prieš porą metų vėlai, labai vėlai, vairavau link namų per Prienų mišką, ant kelio skersai gulėjo žmogus, pervažiavau per jį. Išlipau paklaikęs, priėjau, o ten - sportiniu kostiumu apvilktas šiaudų kūlis. Pasigirdo bėgančių link mažinos žingsniai. Atsipeikėjau, paleidau šunį, gerai, kad vežiausi šunį, jis mane išgelbėjo tada, nes, nežinau, ko jiems būtų reikėję - automobilio, mano piniginės, mano gyvybės. Bet, dažnai jaučiuosi taip, lyg būčiau suvažinėjęs žmogų.
2013-06-11 21:27
Tu per daug dramatizuoji.
|
|
|