Sunkus akmuo ?

Dabar jau pradedu abejoti ir gana stipriai, jog įstojau ten kur norėjau. Pradžioje dar patiko, atrodė įdomu. Po to pasidarė, kiek sunkiau, bet dar pakenčiama. Galiausiai kitas kursas primušė mane beveik tiesiogine prasme.
Ir dabar guliu ant grindų prispaustas sunkaus akmenio, o ant to akmens dar trys merginos sėdi, gražiais balsais Povilaičio "Sunki dalia" niūniuodamos. Ot sunkumėlis... Ir neturi didelės reikšmės, kad jos nuogut nuogutėlės. Deja tą akmenį ir gražias merginas  aš pats ir užsidėjau ant saves. Ir nusimesti jo kol kas nenoriu, nors ir užtektų tam jėgų. Pilnai užtektų.
Ar kam įdomi mano istorija apie akmenį? Tokį sunkų, su žmonėm ant viršaus?

Jei šį daiktą mesiu, bus gaila ne tik sukištų pinigų, bet ir draugų, na taip, dabar kaip niekada pajutau kokie svarbus  jie tapo. Nors pykdavomes, riedavomes, būdavo akimirkų tokių, kurios su kaupu išsklaidydavo visas negeroves. Kaip saulė debesis, apsiniaukusią...bla,bla,bla.
Tie draugai buvo, žmonės su kuriais visus tuos metus prasedėjau toje pačioje drėgnoje, gilioje duobėje. Jie - tokie pat nelaimėliai su savo akmenimis ir žmonėmis ant jų, kaip aš.
Bet kiek tokių ir panašių akmenų neša kiekvienas žmogus? Mano akmuo palyginti dar lengvas.

Greit užmirštu kitų akmenis. Ir vėl pajaučiu svorį. Ot sunkumėlis.