Reikalingas dienoraštis - tarnas

Jau senokai knieti atversti dienoraščio puslapius taip, kad jie nepaisytų kitų nuomonės, o aš net užmirščiau, kad juos gali pavartyti bet kas. Tačiau tas „knieti“ visuomet kažkodėl slinkteli į šalį, užleisdamas į priekį kažkokius kitus reikalus atrodant, kad jie kilnesni. Tačiau truputį pagalvojus, nesunku suvokti, kad svarbesnių dalykų jau man negali atsirasti, o svarbiausias, kuris, regisi, dar gali pakusti valiai, yra būtent dienoraštis.
    Kita vertus, jį rašydamas, esi laisvesnis- neraišo rankų kažkur kažkada sakytos mintys. Kartoti jas – ne nuodėmė, dėl to - tikiuosi- neatsiras įspėjimų ar pasergėjimų, kad pernelyg dažnai čiupinėji tuos pačius dalykus. 
    Suprantu, kad „Rašykai“, įteikdami dienoraštį, lyg ir sako: rašyk ir jauskis, kaip šeimininkas užmiršdamas, kad kažkur čia vis tik budi prižiūrėtojo akis, bet kol neperžengta žmogiškoji riba, esi pirmas, o visi kiti, kartu su wabmasteriu kažkur toli ir jie tavęs nežino.
    Man, žinoma, nereikia, kad manęs nežinotų. Jei jau rašai dienoraštį ne į sąsiuvinį, ne užgesinus lempą, vadinasi, tikiesi, kad kažkas pavartys, praeis bent akimis jo puslapiais.  Bet šį kartą man irgi svarbiausia, kad tai būtų mano akys, kadangi tikiuosi, jog dienoraštis man padės atsiminti. Be atminties seno žmogaus kūryba darosi beprasmė, ji nei šis nei tas, iššokanti iš vėžių net lygiame kelyje. Man gi dar norisi pasėdėti prie eilėraščio, prie prozos rašinio.  Daug darbų nebaigtų, todėl manau, kad gal atsiminimai sujudins jų dvasią ir pratęs kažkada pradėtą kelionę į tašką B. Žodžiu, nuotaika tokia, kad šiandien sugebu gausiais argumentais pats save įtikinti, jog man reikalingas dienoraštis - tarnas, kaip Don Kichotui jo ginklanešys Sanča Pansa. 
    O šiandien suėjo pusė mėnesio, kai nebuvau atėjęs čia manydamas, kad gal jau nesinorės...