Prie vakarinės pilno grūdo košės...

Po Aido gatvės obelim sulinkusi senolė renka obuolius. Gal nešis namo, o gal turgelyje pardavinės. Pusamžė  moteriškė mėtosi po šaligatvį zigzagais, plepa telefonu, geriau neužkliūti.  Jaunas treneris šūkauja ant paauglių, dažnai peržengdamas padorumo, o kartais ir sveiko proto ribas. Užsidengiu ausis, o kartais pačios užgula. Kai žvalgaisi – pamatai personažų, dalykų, reljefų, pagundų, kunigundų. Pasiimi kavos, prasivaikštai šurmuliuojančiu miestu iki parko ramybės, atsisėdi ant prirašinėto suolo ir gėriesi drebulių pavėsiu, ir jaukia tyla, (prieš audrą?!)  kurią karts nuo karto sudrumsčia vėją pasikinkę ratuotieji mynėjai ar stovėtojai, po vieną ar po du sulipę. Ore jau juntamas rudens kvapas, skambčioja nerimo varpai, ringtonai... Kažkam artėja neišvengiamas galas, kažkas vis liguistai nesibaigia. A girdi, gali pasakyt kodėl nesibaigia? Aj, o gal rimtai ir neprasidėjo, taigi tik šiaip klausinėju, vedinas smalsumo, aistringai smiliumi kabindamas trintas mėlynes su cukrumi. Problema, kad browser'is neupdate'intas, negaliu įeit. Tuoj niekur neįeisim be to neįgaliųjų, ar kaip ten, paso. Turiu įtarimą, kad bandymas paveikti psichologiškai nebus tinkama priemonė, kad atsiverų vartai, durys ir Sezamas. Negerai. Ne tokia yra laisvė. Duokit laisvės runkeliams! Už gyvenimą be nuolatinių ukolų! Jei reiks, prasirgsim, da ne tokių gripų matę ir per kelias dienas išprakaitavę. Jau ir apie partizanavimą pagalvojau. Vaikštau po miškų tankmes, rinkdamas grybus apžiūrinėju galimas vietas, jeigu kas, jeigu ką... Gal po tas "Šiaulių naktis" palauminėt, jei miegas neims... Bus matyt, Vasia, bus matyt...