Vapsva. Ji perkarusi, perkarusi...
Padūzgė, padūzgė, paskui nutūpė ant įžiebtos lempos abažūro. O aš žiūriu, žiūriu ir štai nušvintu:
Taigi įvykis! Paskutinę žiemos parą susitinku su bitele. Tokiu metu ir širšę norisi vadinti bitele. Džiaugiausi aš, džiaugėsi žmona. Sugavęs bitelę nunešiau į virtuvę, o ryte, suradusi ją ant lango stiklo, žmona padėjo ant palangės medaus“.
Negi nesuras?
Bent kol kas dar – ne.


Pranas






