Ne_žemiški pa_si_matymai

Atsikimšę rožinio „Zinfandelio“, gaminome toli gražu jau ne pirmą mūsų vakarienę. Aš lupau bulves, o ji dorojo šaldytą triušelį iš „Lidlo“. Tolumoje pro miško medžius pastebėjau milžiniško baliono kontūrą. Šūktelėjau iš nuostabos, rodydamas į tą pusę. Tačiau ji gana ilgai nieko neįžiūrėjo, markstydama savo mėlynas akis į tolimus tolius, kol visa oro balionų armada prasprūdo į vakarėjantį dangų.

– Ai va, jau matau! – pagaliau suplojo kruvinais delnais.

Man beliko tik atsidusti ir liūdnai palinguoti galva.

– Jeigu vieną dieną mus užpultų ateiviai iš kosmoso, – pasakiau, įdėmiai apžvelgdamas horizontą, – pamatytum juos, kai jau būtų iščiulpę mums smegenis.

Beveik fiziškai pajutau stojusią tylą. Tuomet ji atsigręžė ir debtelėjo į mane kažkaip įtariai – tarsi tai aš būčiau tas žioplys neįžvelgęs artėjančios grėsmės ir pražudęs visą planetą. Su moterimis visada taip, jos visuomet viską supainioja, prakišinėdamos juodą už baltą ir atvirkščiai. Senų senovėj įtariau, kad šita rūšis atsiųsta į žemę sabotuoti, migdyti mūsų budrumą, susukti mums...

– Smegenis? – ji kilstelėjo savo dailius antakius. – Tu sakei smegenis?

Mano nugara nusirito pagaugai.

– A-ha, – teištariau, sustingęs ir sukrėstas netikėtos invazijos į savo minčių pasaulį.

O ji kažkodėl pratrūko kvatotis.

– Nu tu blet’ ir kosmonautas!