NE TOKS VELNIAS BAISUS

teka 07:10
leidžiasi 17:54
ilgumas 10.44

Pilnatis
16 mėnulio diena

Šiandien -3°C / 0°C, krituliai, daugiausia sniegas
Rytoj -6°C / -2°C, pasnigs, pustys

      02
      ANTRADIENIS
Simplicijus Eitautas Dautara Marcelinas Elena

Darbininkės rankelės juodos, bet širdelė balta

      ******   
 
Vakar, nusileidęs į Savęspi, pašvilpavęs su varnėnais – gera, miela, gražu, bet, deja, ilgiau ar trumpiau ten pabūvi, tačiau  Žmogaus gyvenimas vėl sugražina atgal. Aš jau, berods, esu sakęs, tačiau tokie žodžiai patys lenda į burną, kad galėčiau dar ir dar kartą juos ištarti, įtikėdamas save, kad tikrai taip ir bus, būtent:
- O, Šalie, o Kosmose, o Begalybe, jaučiu, kad vienądien jau nebūsiu svetimas, kaip čia, kur ošia berželiai ir  skersai - išilgai per visą Lietuvą įsitaisiusi  „Rašykų“ svetainė. Ačiū tau ir už tas valandėles, kurios skersvėjais traukia į save, atidarinėdami duris naujai būčiai...
- Klausyk, klausyk,  čia kažkas nauja, kažkas ne taip - nutraukė mane Vidinis ir buvo keista pamačius, kaip visai netoli ant krūmo šakelės stryktelėjo žvirblis ir moters  balsu pradėjo dainuoti. Matyt, kad jo dainelėje labiausiai patikęs priedainis, nes dainą pradėjo juo:

Trauk kuolu, jei netiko,
Ir išgrūski iš "Rašyko“

- Žvirbliuk, kas tau? Galvelę skauda?- tiesė ranką Vidinis, bet žvirblis ne tik nepabūgo, o priešingai - pats atskridęs nutūpė ant Vidinio rankos. Tai jau labai panašu į tai, kas vyksta  Savęsp(i) pasaulyje. „O gal mes dar nesuspėjome iš ten sugrįžti“,- pagalvojau, bet klausyti ir negalvoti buvo mieliau ir įdomiau. O žvirbliukas virpina dainelę  net akeles užmerkęs:

Pavasaris ne už kalnų,
Nes karksi varnos apanglėję.

- Žvirbliuk, gal ne „ apanglėję“,  o apnaglėję?
- Ką?
- Nepaisyk, Žvirbliuk. Vis tik  pavasarėja. Nors ir sniego, ir šaltuko dar bus, bet pavasaris išauš, kad net  nepamatysime kaip greitai., - pasakiau ir, atsisveikinę su dainininku, sugrįžome su Vidiniu į Naujininkus, kur laukė neįprastas darbas. Po netrumpų abejonių, paniukinus Begemotui, Šnekoriui,  Diudiai Pauteckui (Arvydas  Valickas): Daliuteisk dar keliems, pradėjau rinkti ir „dėlioti“ į  poezijos nedidukę knygelę eilėraščius. Po tolimus laikus nežadu klajoti ir, turbūt, neprireiks – manau, kad apsiribosiu  jų ieškodamas iki to sausio, kai atėjau sulaukti ir švęsti savo 67 -jį gimtadienį.  Ir va jau keturi  metai, kaip vis padaužomas kuolais, bet, žinoma, ne taip, kaip čia atėjus. Būčiau melagis, jeigu pasakyčiau, kad tai malonu. Tačiau didesnė  bėda ta, kad tokių darinių kaip, pvz. Rašykai, administracija gali tave mušti, daužyti ir nepasakyki net už ką. Tačiau ir pykti už tai nevalia, kai sužinai, kad iš jos administruoja net ir iš vidurinės mokyklos suolų neišėję galvočiai. Kita vertus, argi nelengviau išeiti, negu pykti? O durys atviros: nori išeiti, prašom – išeik.
Bet - stop, ne  apie tai dabar ---
Jau buvo gilus vakaras, kai, beveik džiugiai atsidusęs, džiaugiausi nuveiktu nemenku darbu, kai staiga  suvokiu, kad jis išnyko greičiau, negu  dūmas pro kaminą. Mano tie surinkti eilėraščiai dingo ir, kaip sakoma, pabučiuok, Pranuci, pats sau  į š... Pats sau todėl, kad nėra ko kaltinti – nesugebėjau prie interneto  pabūti atidus dar valandėlę ir, prašau...
Vis dėlto gera, kai yra galimybė ir nekaltą apkaltinti.
Bet va, ogi vėl žvirblis. Vėl dainuoja:

Vėl kniaukia katės po langais
Ir po balkonais meilę plėšia -
Tu nenustoki „lyt“ kuolais...

Žvirbliu, liaukis. Ne toks velnias baisus, kaip atrodo, arba kaip jis pats to norėtų...
Patikėk! Nes „Rašykai“ tai visi mes...