Karo meto dienoraštis. Laukikai. Pačios nuostabiausios dienos.

Dar viena grafomanė slapyvardžiu iš V raidės
savo dnr klausia, kiek žagrės bus perkalinėjamos
į patrankas. Atseit ji nesupranta
kokių degeneratų, kokių rytinių
slavų apsupty mes gyvename.
Tokių išgamų skelbiančių palaikymą
ateinantiems barbarams prieš ir po Ruskių
kariuomenės švenčių
dieną Vasario 23-ią, pilna ne tik
Zukerbergo Veidaknygėj, bet ir
šioj pseudoliteratūrinėj svetainėj.
Ždūnai ir ždūnė, kitaip laukikai
ir laukikės laukia savo dienos.
Čia jau nei į kampą nuvaryti Demokratai,
nei vis labiau  bujojantys Respublikonai nepadės.
Šito mėšlo Lietuvoje su kaupu.
Nostalgija šimtmečius driskių primetinėtai barbarybei klesti,
o visokio plauko Salomėjų par mum yr devynios galybės.
Kaime Vasario 16 seniūnijos iškeltos vėliavos laukia Kovo 11,
o mūsų gatvėj jų veik nėra.
Ždūnai ir ždūnės jų nekelia.
Na, ne tik šitie. Kolūkiečiai laukia
Tupino, poetėlės grafomansaityje laukia likusių ruskių.
Dienos gražėja ir gražėja. Saulės daugyn ir daugyn.
Kiek teko skaityt atsiminimus, pačios gražiausiis dienos
būna prieš prasidedant karui.
Gražių dienų tau Lietuva ir į Nebūties liūną beprasmenganti Europa.