Itališkas sonetas

Lyja rašalu raudonai- mėlynu:
Kraujas ir liepsna ir horizonto mėlis,
O dienų neišgyventų plėnyse
Ūkauja grasus gūdžios nakties šešėlis.

Ieško sau kelių dvasia nerimstanti :
Išsiveržt ir išsilieti ir išnykti,
Aukure ugnim tamsia užgimstant vėl,
Naujumu pražyst, pamynus slaptą pyktį.

Teka kraujas, byra pelenai.
Ko tu nedegei, vien rusenai?…
Ne, nebus, naktis ši, amžinai!

Tai sakyk ko nori, ką žinai.
Nors tai buvo vien keisti sapnai,
Patikėk: ne veltui  gyvenai!