Daugiau nebe Žmogus

Dangaus armatūra dūzgia toliau ant jo sielos palangės
Tuos pačius meilės ženklus, tuos pačius šiltus bendravimus,
Kurie galbūt galėtų išgelbėti jį nuo buvimo Žmogumi, jeigu
Tik jis sutiktų išgelbėti save nuo meilės. Jis turi pasiduoti.
Jis nebegali susitvardyti. Jis pasiduoda. Tas melodingas
Šnypštimas jį slegia. Jo seksualinis organas pulsuoja:
Kankinantis vėjas ūžia, skleisdamas garsą aukštesnį už
Dangų. Upė teka moterų lavonais. Ofelija? Beatričė?
Laura? Ne, rašalas, ne, vėjas, nėra nendrių, upių krantų,
Pakrančių, putų, snaigių. Užtvankos nuleistos. Iš savo
Troškimo Passchendaele padarė save užtvanka. Iki
Žiaurios ir melodingos bangos santakos. Ir tai Heloizė
Grimzta, nešama, link jo – IR JI ATSIDUODA.

Ten, danguje, Erazmo ranka sėja karčias beprotybės sėklas.
Ak, koks smalsus daigumas! Bearo Gryllso klajonės nustato
Laiką danguje ir dangų Laike, iš tos atvirkštinės pusės žemės,
Kur dangus siūlo savo veidą. Nyčiškas pervertinimas.
Kadangi dangus turi veidą, Passchendaele turi tokią širdį,
Kurioje daugybė žvaigždžių nepaprastai išdygsta ir plaka
Jam uodegą. Už visų metafizikų yra jo meilė, visa grįsta
Kūnu, švytinti akmenimis, gimusi danguje po tiek daug
Beprotybės sėklų pasėjimų.

Tačiau Passchendaele, kaip mėlynauodegė musė, naikina
Dangų. Keistas pralaimėjimas! Kaip išsisukti? Dieve!
Greitai, adatos akie! Siauriausioji adatos akute; kad tik
Passchendaele negalėtų ateiti mūsų ieškoti. Diena
Keistai graži. Nuo šiol kitaip ir būti negali. Nes nuo
Šiandien Passchendaele nebėra tyras. Įtempta
Knygų grandinė suplėšyta. Jis atsisako skaisčiojo
Dievo leidžiamo santykiavimo. Koks gražus yra
Meilės aktas! Net kai Žmogus, net kai būna mėgaujasi
Moters kūnu: koks serafiškas ir intymus geidulingumas!
Dangus pasiekiamas Žemėje yra mažiau gražus.
Rojus subraižytas nagais.

Nes dangiškojo žaibo šauksmas, net iš bokšto viršūnės,
Negali lygintis su moters šlaunų ilgiu. Ar tai ne Passchendaele,
Kunigas, kuriam meilė tokia aiški? Kaip aiškus meilės aktas,
Kaip aiški nuodėmė. Tokia tyra! Kokios sėklos, šios gėlės
Tokios mielos alpstančiajai lyčiai, kokie godūs jų galvos
Malonumai, kaip malonumai skleidžia savo aguonas iki
Žaidimo kraštutinumų. Jos garso, dienos šviesos ir muzikos
Aguonos greitos, tarsi magnetiškas paukščių ašarojimas.
Malonu groti įspūdingą ir mistinę melodiją aštriu plonos
Svajonės kraštu. Oi! ta svajonė, kurioje meilė sutinka
Dar kartą atverti akis! Taip, Heloize, tavyje žengiu su
Visa savo filosofija, tai aš, kuris palieku tave su visais
Papuošalais ir vietoj to dovanoju vyrus, kurių dvasia
Dreba ir spindi tavyje. – Tegul Dvasia stebisi savimi, nes
Pagaliau Moteris stebisi Passchendaele. Tegul putos
Spyruokliuoja prie gilių ir žėrinčių sienų. Medžių.
Atilos augmenijos.

Jis turi ją. Jis ją valdo. Ji jį užgniaužia. Ir kiekvienas puslapis
Atlaisvina lanką ir žengia į priekį. Ši knyga, kurios puslapiai
Sprangina smegenis. Passchendaele susipjaustė rankas.
Bet nuo šiol, kokia simfonija yra lygi tam žiauriam popieriaus
Bučiniui? Heloizė praryja ugnį. Atidaro duris. Lipa laiptais.
Skambutis. Jos seksualios, torpedinės krūtys kyla aukštyn.
Jos oda yra baltesnė už kokainą ant krūtų paviršiaus. Jos
Kūnas ne tik baltas, bet ir dėmėtas, nė vienos moters pilvas
Nėra iš pieno. Jos oda yra miltligės spalvos. Jos pilvas kvepia
Skaniai, bet koks jis plonytėlis! Ir tiek daug kartų ji svajoja
Apie jį. Ir štai! Passchendaele, vyras, laiko jį. Šlovingąjį pilvuką.
Tai viskas, bet ir ne viskas. Šlamškite šiaudus ir ugnį.
Bučinys atveria savo urvus, kur jūra atplaukia mirti.
Štai, spazmas, su sutinkančiu dangumi, kurio link
Atsiskleidžia dvasinė koalicija, IR JI ATEINA IŠ MANĘS.

Ak, jaučiuosi taip, lyg būčiau ne kas kita, o drąsa, be dvasios
Tilto virš manęs. Be tiek daug magiškų reikšmių, tiek daug
Papildomų paslapčių. Ji ir aš. Mes tikrai ten. Laikau ją.
Bučiuoju ją. Paskutinis spaudimas mane sulaiko, sustingdo.
Jaučiu Bažnyčią, tarp savo šlaunų, aimanuojančią, įsikibusią
Į mane. Ar ji paralyžiuojanti? Ištrauksiu? Ne, ne! Daužau
Paskutinę sieną. Šventasis Pranciškus Asyžietis, buvęs
Mano lyties globėjas, atsitraukia. Šventoji Brigita sukanda
Mano dantis. Šventasis Augustinas atsega mano diržą.
Šventoji Kotryna Sienietė užmigdo Dievą. Baigiau, oi,
Baigiau, ilgiau nebe skaistusis. Dangaus siena apsivertė.
Universali beprotybė mane pasiveja. Savo džiaugsmą
Vertinu iki aukščiausio eterinio viršūnių susitikimų.

Bet dabar Šventoji Heloizė jį girdi. Vėliau, amžinybę vėliau,
Ji išgirsta ir kalba su juo. Savotiška naktis pripildo dantis.
Įsilaužia, riaumoja į jo kaukolės urvus. Vabzdžio spygliuotais
Nareliais ji stumtelėja jo kapo dangtį. Galite pamanyti,
Kad sapne girdėjote ožką. Ji dreba, bet jis dreba daug
Labiau nei ji. Vargšas žmogus! Vargšas Passchendaele!
Nes tai tikrai jis, šis bejėgis apgailėtinas antspaudas
Žvaigždės, bandančios susidurti su savo pagrindiniu
Elementų taškų silpnumu, besitengianti komponuoti
Iš kiekvieno subtilaus arba sutvirtinto gamtos veidų
Vieną mintį, kuri laikytųsi kartu, vieną vaizdą, kuris
Išliktų. Jei tik jis galėtų sukurti kuo daugiau elementų,
Bent apstatyti nelaimės metafiziką, pradžia būtų
Žlugimas! Heloizė apgailestauja, kad vietoje savo
Įsčių neturėjo sienos kaip tos, į kurią atsirėmė, kai
Passchendaele jai dūrė savo nepadoriu geluonimi.
Passchendaele santykiavimas yra jo mirties pradžia,
Kurios jis trokšta labiau nei greičio. Koks gražus vaizdas:
Passchendaele!