Kiekvienąsyk, grįžus iš kokios nors kelionės, ypač tolimesnės ir ilgiau trunkančios, vis iš naujo ir iš naujo atrandu, ko ten važiuoju. Ir kokia tų kelionių pagrindinė prasmė ir esmė, nauda ir tikslas. Ogi patirti ir patvirtinti sau, kokioj nuostabioj vietoj mes gyvenam! Tiesiog Dievo užanty.
Žinoma, yra ir visi tie šalutiniai kelionių reiškiniai, kuriuos pradžioj mes klaidingai įvardinam tikslais, to siekiam ir paprastai įgyvendinam -ilsimės ir pažindinamės, atitrūkstam nuo namų ir darbo rutinos, džiaugiamės mėlynu giliu iki begalybės dangum, vadindami ji ispanišku ar itališku, nepriklausomai nuo vietovės. Maudomės fantastiškai šiltoje jūroje, mėgaujamės pasaulio virtuvės mandrybėmis, užvertę galvas akimis ieškom kalnų viršūnių, vaizduotėje matuojam fiordų gylį, stebimės namo dydžio mūsuose vazonuose auginamais augalais, jojam asilais ar kupranugariais. Užsimerkiam į šiukšlynus pakelėse, šabakštynus, griuvenas ir begalinį skurdą. Stengiamės praleist pro akis tai, kas kartais gatvėje pravažiuoja - kažkas keturiais ratais, kažkada turėjęs spalvą, tarškantis, suraišiotas virvutėmis, be žibintų, prisodintas vaikų ir garantuotai be draudimo ar technikinės. Tada šmėsteli - oba, mes tai Europos sąjungoj, taisyklės tai visiems vienos! Ir tuomet taip - pamatom, kad niekas nieko nerūšiuoja, kad viskas  - popierius,  plastikas, buteliai, stiklas - pakelėse, patvoriuose, griuvėsiuose palikta utilizuot saulei, vėjui ir ožkoms. Bandai įsivaizduot tuos “ekologiškus” medų, sūrį ar arbatą, kuriuos siūlo aplupinėtose pašiūrėse palei kelią. Ir visiems aplink gerai. Nes jei nebūt gerai - būt kitaip.  Ir pajauti tuos 36C rugsėjo gale. Pastebi didžiulius tiltus per menamas upes, kuriose akmenis čiulpia avys - ganosi. Pradedi matyt tą ištroškusį, išdžiovintą parudusį badikšlį. Prisimeni Nemuną. Ežerus, Baltiją ir minkštas samanas pušyne. Suartus laukus, žydinčias pievas. Lietų ir sniegą. Visus keturis metų laikus, pirmus rudens rūkus, voratinklius astrų žieduose. Taip - mūsų gėlės kvepia! Prisimeni, kad galbūt nepridavei depozito ir kad grįžus reik išstumt plastiko konteinerį.
Prieš akis iškyla švarios mūsų gatvės ir gatvelės, iššienautos pakelės ir parkai. Taip, iššienautos ir truputį šunų sužymėtos, kad neužsimirštume iš to džiaugsmo.
Vardinti dar?
Viską gi žinom. Iki smulkmenų ir begalybės. Tik inkščiam, ilgesingai žiūrėdami į savo asfalto spalvos “cepelinus”. Ir dar gulėdami po kiauru paplūdimio skėčiu, planuojam kitą kelionę.