Kormilecaitė - rašyk.lt http://rasyk.lt lt KitoKs info@rasyk.lt info@rasyk.lt *** tegu, tegu į tolius. 
Netgi tegu negrįžta,
lai pasiduoda saldžiam
vyliui.
Tegu viltis ir klastą jų
pažįsta.
Ankštuos narveliuos netikrumo
uždarytos,
mana valia sparnus nuleido.
Paleisiu.
Tegu skrenda.
Svajonės išganytos ]]>
Fri, 08 Mar 2024 17:29:46 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/467130/467130.html http://rasyk.lt/dienorastis/467130/467130.html
Apie bagažą ir Naujus Nori tu ar nenori, priešinies, ignoruoji, stengdamasis užsimerkt prieš kalendorių – o Naujieji ateina ir tiek. Ir visuose miestuose, miesteliuose, kaimuose ir kaimukuose staiposi išpuoštos eglės, kiekviena vis labiau susireikšminusi, kiekviena stengdamasi savo gimtąsias Pirkirmirmiškes ar Birbirukiškes ištransliuot socialiniuose tinkluose. Kuo reikšmingiau. Tuoj pasipila postai ir sveikinimo koncerto eilės apie laiko trapumą – ir lydosi, byra tarp pirštų, nyksta debesyse, nuteka į jūrą, ištirpsta su sniegu ir visaip kaip utilizuojasi tos minutės… Na kaip ir priklauso prieš metų pabaigą – pamąstyt ir apie savo pabaigą priklauso (taip taip! Ir aš tai dabar darau, čia savo postu eterį teršdama!). Lyg sausio 1 kuo nors ypatingesnė už gruodžio 31. Na, datą rašydama dar kokią savaitę braukysiu trejetą į ketvertą – tiek to skirtumo.

Na gerai gerai, būkim šventiški – visos eglutės mums kuria šventę, seka pasaką, nukelia į vaikystę. Primena… na kiekvienam ką nors savo primena, bet kad tuoj Nauji, kad tuoj pasipils dovanos, kad reikia, norisi sniego – visgi įtikina. Kas beliko – gera dešimtis dienų ir lipsim per 2024-ųjų slenkstį. Ir tįsiu vėl per tą slenkstį savo pilną čemodaną. Na kaip aš be jo? Vis tas pats – nudaužytais kampais, nusitrynusiai dažais, rankena vos besilaiko. Nelengvas toks. Tik kasmet vis perkratomas, perrenkamas jo turinys. Kažką lengva ranka išmetu, kažko atsikratau sunkiai ir kankinančiai. Tuščios vietos nebūna – ir ką nors naujo vis įsimetu. O visai gerai būtų tą menamą metų slenkstį peršokti tik su būtiniausių dalykėlių rankine. Kad būtų tam krepšely tik šviesus ir lengvas tikėjimas, pasitikėjimas savimi ir kitais, ramybė, norėjimas – norėjimas visko, kas miela, gera ir dora. Sunkiausią savo naštą aš jau seniai iš lagamino išmečiau. Išmečiau pyktį. Truputį pavydo išmečiau – nedaug ir tebuvo. Neapykantos neliko. Reiktų nerimą prasijot – o jis vis praslysta, lieka. Baimės trupinukai beliko, bet jie klastingi – kartais kaip mielės cukraus gavusios išbujoja.

Pasiliksiu atsakomybę – sunki ji, rupūžiokė, bet panešiu. Negaliu be jos, negalima. Telieka draugystė – pakels tave, žmogau, jei išsidrėbt nutarsi. Kaip ir viltis. Taiką noriu įtalpinti. Įterpti tarp visų savo daikčiukų – tarp tikėjimo, meilės, draugystės, vilties.
Ir niekaip netuštėja, nevirsta lengvute rankine mano nešulys – keičiu tik patirtį.
Tad pirmyn – lagaminus į dantis ir braukyt datų paraštėse – iš 2023 į 2024.

]]>
Tue, 19 Dec 2023 20:48:16 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/apie-bagaza-ir-naujus/466950.html http://rasyk.lt/dienorastis/apie-bagaza-ir-naujus/466950.html
*** Galiu džiaugtis, gėrėtis, mėgautis ligvaliai O bandžiau penkis metus – bergždžiai. Paukščiai kiemą ignoravo.
    Žodžiu – nuo pradžios. Man staiga prireikė lesyklos kieme. Na, man jos visada reikėjo, visada vienokią ar kitokią turėjau. Ir pati kaliau, ir Gintas meistravo. Iš visko – tuščių pieno tetrapakų, kibiriukų nuo raugintų kopūstų, plastikinių butelių, senos plokštės ir visaip kaip kitaip. Žodžiu, tvariai. Tvariai dar tada, kai to žodžio nežinojau. Senam bute, kai lesykla buvo dar balkone, atskrisdavo visokių paukštukų, tikrai atskrisdavo. O kai atsirado kiemukas prie namo, tik pirmam sniegui iškritus, pradėjau kabint vėl visokias savadarbes konstrukcijas. Ir ką – ir nieko. Einu gatvelėmis – kitų kiemuose pilna zylių, žvirblių, strazdas vienas kitas. Aplipę ir gražias pirktines lesyklas, ir sukarpytus plastikimius butelius. O koks jiems skirtumas – bile lesalo netrūksta.
    O mano kiemuky – du žvirbliai ant tvoros ir tie savadarbę lesyklą plačiausiu ratu aplenkia. Su lesalu, ne tuščią gi!
    Šiemet nutariau paklausyt ne gerbiamo vyro patarimo statyt lesyklą šalčiams užėjus, o ornitologų išminties ir paukštukus nutariau primaitinti dar lapkričio pradžioj, kai sniegu net nekvepėjo. Ir…
    Iškarpiau kibirėlyje nuo kopūstų didelius langus, kad zylės pataikytų galvų nepraskeldamos, iš vielos kantriai ir ilgai lankčiau kablį. Apsirūpinau saulėgrąžomis. Net lašinių nesūdytų po 1,19 euro nusipirkau. Saulius  visą tą konstrukciją ,,prišpindolino,, kieme prie skersinio. Lašiniams atskirą kablį juvelyriškai išlanksčiau. Ir tykau prie lango.
    Ir ką gi  - jau po kelių minučių pasirodė zylės pionierės. Ne tos, kur visad pasiryžusios, o tos, kur pirmos, žvalgės kurios. Stvėrusios po saulėgrąžos  sėklytę, aižyt tūpė į kaimyno vyšnią. Aš triumfuoju! Mano lesykla veikia!
  Tą dieną zylės buvo keturios.
  Kitą rytą… kitą rytą jų buvo turbūt keturi šimtai! Jos po dvi ar po tris virtuoziškai įsmukdavo vidun pro improvizuotus langus kibirėlyje, stverdavo sėklą, užleisdavo vietą kolegėms, kurios išsirikiavusios kantriai laukdavo eilėje ant tvoros. Kelios akrobatės įsikibusios žemyn galva kapojo lašinius. Link pietų pasirodė keli žvirbliai. Bet jiems nusitaikyt į siūbuojančią ir linguojančią pilną zylių kibiriuką buvo be šansų. Ne tas vikrumo kalibras. Ar ne to kalibro vikrumas?
  Vakarop kažkas ,,nufirino,, lašinį. Įtariu – varna, labai jau įtartinai spoksojo nuo kaimyno eglės. Dar į kažką taikėsi kėkštas, bet tas gal ne mėsėdis? Gal į riešutą?
  Supratau, kad kyla reali grėsmė visos tos govėdos neišmaitinti ir kad užsikroviau nepakeliamą naštą – esant tokiam kiekiui veltėdžių,  nespėsiu pildyti improvizuotos  lesyklos. Negaliu gi valandomis budėt prie lango.
  Užsimerkiau į tvarumą – nugalėjo praktiškumas – nupirkau pramoninę lesyklą kuri taupiai dozuoja pašarą. Ir pradžiai – dvi pakuotes lesalo. Pritvirtinau. Ši jau taip nebesiplaikstė, nesiūbavo ir tuo pasinaudoję, tuoj pat prisistatė ganytis ant tvirto pagrindo pratę žvirbliai. Daug žvirblių. Labai daug žvirblių. Jie be tvarkos ir be eilės puolė prie pašaro, pešėsi, nesilaikė drausmės, eiliškumo ir elementaraus etiketo, aižė, šiukšlino čia ir dabar, apšneršktė kiemą, keliuką, automobilius… Na, tokie kiemo valkatėlės. Bet, nors ir su savo žvirbliniu pašalpiniu mentalitetu – ne mažiau alkani.
    Taigi, mano poreikis kažką maitinti, šerti, rūpintis – patenkintas su kaupu. Dabar esu dvikojų dvirankių šeimos narių maitintoja, Rikos aptarnaujantis personalas, jūrų paršiuko Adolfo socialinė darbuotoja ir visos Kanapių gatvės smulkiųjų sparnuočių valgyklos darbuotja.
    O ką aš norėjau tuo pasakyti? Ogi nieko. Galima kartais nieko nenorėt pasakyti? Nieko svarbaus, nieko gilaus, širdį draskančio ar prasmingo. Šiaip. Paprasčiausiai pratinausi prie naujos klaviatūros, nes nuo  didžiojo vaiko eilinį kartą, lyg išaugtas švarkelis atiteko eilinis ,,išaugtas,, laptopas. Prieš tai spausdinau prancūziška klaviatūra, nes kitas sūnus, grįžęs iš mokslų Lione, geranoriškai perleido saviškį ,,išaugtą,,  kurį kažkada pati ir nupirkau vietoje  to, kurį suliejo pienu. ]]>
Sun, 26 Nov 2023 21:05:52 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/466878/466878.html http://rasyk.lt/dienorastis/466878/466878.html
***   Toks pat šaltas rudens vakaras. Kone prieš 40 metų.  Kolūkis, mes ką tik iškeptos pirmakursės medikės. Aštuoniolikmetės - devyniolikmetės, ne viena pirmą kartą ištrūkusios iš namų. Vienos ir vieni. Bet šį kartą vienos. Šalta, žvarbu, drėgna, bendrabučio nekūrena, ant metalinių lovų atlošų imituoja džiūvimą darbiniai kombinzonai. Labai logiškai ir kažkaip savaime atsiranda keli buteliai raudono vynelio. Turbūt dabartiniais kriterijais net ne vyno, - vynelio. Ką jau radom kaimuko parduotuvėje, tą, vos ne pirmą kartą besijausdamos suaugusios, pirkome. Bet vynas šaltas. Visur šalta... Ir kažkam kilo mintis - verdam grogą. Aš , tiesą sakant, jauna naivi mergaitė iš tėvų namų, nežinojau, kas tas grogas, bet žodis "verdam" nuteikė viltingai. Kažkas patarė vieną, kažkas kitką, bet iš visų būtinų sudedamųjų dalių turėjom tik vyną. Net puodo nebuvo. Bet buvo kaimas. Geras, senas, draugiškas kaimas. Ir mes, suokalbiškai kikendamos pasileidom per miestelį. Ėjom po kiemus,  baladojom į duris ir prašėm gvazdikėlių, kvepiančių pipiriukų, cinamono - nors po kelis, nors po vieną. Šeimininkės priėmė, sušąlusias miesto talkininkes vaišino arbata, sausainiais ir šelpė kas kuo buvo turtingos. Anuomet tokie prieskoniai buvo aukso vertės. Į klausimus, kam mums reikia, vienu balsu atsakinėjom - virsim kompotą. Mat talkininkavom sodininkystės tarybiniame ūkyje  prie obuolių skynimo. Sumedžiojom net du puodus - tvirtai pažadėjusios grąžinti. Ir saują gėrybių vynui.
  Vynas buvo fantastiškas. Ir tai ne vyno ir juolab ne alkoholio reklama. Tai apie draugystę ir bendrystę. Apie prabėgantį laiką ir jaunystę. Apie tą nepakartojamą jausmą, kai šešios ar aštuonios mergaitės šaltame bendrabučio kambary susisukusios į dekučius metalinėse lovose sėdi aplink garuojantį,  pajuodusį emaliuotą puodą kvepiančio karšto vyno. Šaltas rankas šildo spausdamos kas metalinį emaliuotą puodelį, kas valdišką rantuotą stiklinę šilto gėrimo. Ir pasakoja apie save. Nes pažįstamos tik savaitę.
  Ir rytoj aš gersiu karštą vyną. Būtinai. Su drauge. Iš tada. ]]>
Sun, 26 Nov 2023 15:29:20 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/466874/466874.html http://rasyk.lt/dienorastis/466874/466874.html
*** Žinoma, yra ir visi tie šalutiniai kelionių reiškiniai, kuriuos pradžioj mes klaidingai įvardinam tikslais, to siekiam ir paprastai įgyvendinam -ilsimės ir pažindinamės, atitrūkstam nuo namų ir darbo rutinos, džiaugiamės mėlynu giliu iki begalybės dangum, vadindami ji ispanišku ar itališku, nepriklausomai nuo vietovės. Maudomės fantastiškai šiltoje jūroje, mėgaujamės pasaulio virtuvės mandrybėmis, užvertę galvas akimis ieškom kalnų viršūnių, vaizduotėje matuojam fiordų gylį, stebimės namo dydžio mūsuose vazonuose auginamais augalais, jojam asilais ar kupranugariais. Užsimerkiam į šiukšlynus pakelėse, šabakštynus, griuvenas ir begalinį skurdą. Stengiamės praleist pro akis tai, kas kartais gatvėje pravažiuoja - kažkas keturiais ratais, kažkada turėjęs spalvą, tarškantis, suraišiotas virvutėmis, be žibintų, prisodintas vaikų ir garantuotai be draudimo ar technikinės. Tada šmėsteli - oba, mes tai Europos sąjungoj, taisyklės tai visiems vienos! Ir tuomet taip - pamatom, kad niekas nieko nerūšiuoja, kad viskas  - popierius,  plastikas, buteliai, stiklas - pakelėse, patvoriuose, griuvėsiuose palikta utilizuot saulei, vėjui ir ožkoms. Bandai įsivaizduot tuos “ekologiškus” medų, sūrį ar arbatą, kuriuos siūlo aplupinėtose pašiūrėse palei kelią. Ir visiems aplink gerai. Nes jei nebūt gerai - būt kitaip.  Ir pajauti tuos 36C rugsėjo gale. Pastebi didžiulius tiltus per menamas upes, kuriose akmenis čiulpia avys - ganosi. Pradedi matyt tą ištroškusį, išdžiovintą parudusį badikšlį. Prisimeni Nemuną. Ežerus, Baltiją ir minkštas samanas pušyne. Suartus laukus, žydinčias pievas. Lietų ir sniegą. Visus keturis metų laikus, pirmus rudens rūkus, voratinklius astrų žieduose. Taip - mūsų gėlės kvepia! Prisimeni, kad galbūt nepridavei depozito ir kad grįžus reik išstumt plastiko konteinerį.
Prieš akis iškyla švarios mūsų gatvės ir gatvelės, iššienautos pakelės ir parkai. Taip, iššienautos ir truputį šunų sužymėtos, kad neužsimirštume iš to džiaugsmo.
Vardinti dar?
Viską gi žinom. Iki smulkmenų ir begalybės. Tik inkščiam, ilgesingai žiūrėdami į savo asfalto spalvos “cepelinus”. Ir dar gulėdami po kiauru paplūdimio skėčiu, planuojam kitą kelionę. ]]>
Sat, 30 Sep 2023 15:16:20 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/466592/466592.html http://rasyk.lt/dienorastis/466592/466592.html
*** Už siūlo paskutinio sulaikyti.
Slapstosi perlinėse vorų trobelėse,
supasi perregimose supynėse.
Juokiasi.
Išsprūsta siūlas. ]]>
Sun, 03 Sep 2023 11:37:58 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/466486/466486.html http://rasyk.lt/dienorastis/466486/466486.html
*** Pavasarį jis buvo dar laisvas. Mažas, nuoširdžiai augintas ir dovanotas krūmelis. Patiko jam naujoj vietoj. Bet, kaskart atvažiavus, rasdavau diemedį nuskabyton viršūnėlėm. Taip grubiai - nuskinta ir numesta. Ir jis, matyt, kažkam patiko naujoj vietoj. Žuvėdros?
Smilginiai strazdai? Tie įžūlūs plėšikai visaip savo teritoriją ženklina. Nutarėm gelbėt meduką nuo žalingos ir negailestingos aplinkos - aptvėrėm grotuota tvora. Patikimai taip aptvėrėm - dvigubai iš šonų, stogą žalių grotų uždėjom. Ir nustojo jį dorot ir skabyt kenkėjai. Ataugo, sužaliavo.
  Bet išsigando ko tai mano diemedis. Nesilietė prie šakų nė vienas strypas, bet medukas  pastiro, susigūžė - gal pajuto tas ribas? Savo apribotas galimybes, nors ir gerų norų vedinas. Menama laisvė…
Nustojo augti. Stovi išsigandęs savo kalėjime.   
  Lygiai, kaip mes. Uždarom save į susigalvotus kalėjimus. Savo vaikus uždarom - kad ir gerų norų vedini. Apraizgom prietarų, būgštavimų grotomis. Neryžtingumo, aplinkinių nuomonės baimių, nuogąstavimų tvorų pristatom - “ai, šįkart tegu, gal kitą kartą, gal kiti tegu… o ką pasakys… o jei nepavyks…”
Ir nustojam augti. Skurstam savo nedrąsos nelaisvėje. Vaikams sparnus nukarpom.
  Paleidau diemedį į laisvę vakar. Numėčiau tolyn grotas. Na tegu bus nuskabytas koks lapelis - gal šakotis labiau ims, išbujos?
Bet akmenimis,  dar apdėliojau, kankorėžiais pamulčiavau - baisu taip iškart… kol gamta viršų paims.
  Sėdžiu darbe ir galvoju - kada savas grotas numėtysiu. Drąsinuos rašinėdama. ]]>
Sun, 13 Aug 2023 16:14:12 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/466415/466415.html http://rasyk.lt/dienorastis/466415/466415.html
***   Na gerai, ne valstybė, nėr čia ko taip labai susireikšminti, bet socialinės rūpybos skyrius - tai tikrai.
  Rytą iš po senutės tujos  girdžiu tylų nedrąsų “miau”. Toks gailus, viltingas. Tuoj pasirodo mielas  jaunos katytės snukutis. Po kelių tylių “miau” išlenda ir visa gražuolė. Liesas smulkutis kūnelis.  Matosi, kad katytė dar jaunutė ir nežinanti, kas yra būti sočiai.
  Bandau kviesti, vadinu visokiais vardais, šaukiu ir kac kac, ir kis kis…  Ji bailiai žiūri, bet nejuda iš vietos. Bandau artintis - sprunka tolyn. Tiksliau, atgal po tuja.  Laukinukė.
  Kaip gi aš nepagailėsiu tokios vargdienės!
  Skubu į namuką, atnešu kelias kruopas savo šunytės sausiuko (šį kartą šunelė palikta mieste). Padedu pievoje atokiau, nes bet kokios mano pastangos prisiartinti baigiasi katytės sprukimu. Pasitraukiu, stebiu. Gyvuniukas nedrąsiai prieina, griebia vieną kruopą ir slepiasi. Tuoj grįžta ir antros.
Džiaugiuosi, atnešu daugiau ir stebiu iš tolo. Bijau padaugint - visgi naujiena ir dar šuniška. Gana bus. Bandau prieiti - bėga ir iš už tujos tik  nedrąsus “miau”.
  Po valandos “miau” jau prie terasos. Pakartojam sausiuko. Tas “miau” jau kažkoks ne toks gailus ir ilgesingas, kažkaip jau  daug tvirtesnis. Toks jau “Miau” iš didžiosios. Įdedu sausiuko kruopų į dubenėlį terasoje - o ne! Jis baisus ir sujudinus baladojasi!
Bet… dar po dešimties minučių iš dubenėlio ne tik ėda, bet ir laka vandenėlį.
Žodžiu, terasoje pietaujame trise. Aš atšildau savo šuniui skirtos mėsytės porciją - puota! Miauksė paėdus net išsidrebia terasoje ir pradeda “praustis”. Na, dar krūpčioja nuo kiekvieno mūsų judesio. Mes stengiamės be reikalo nekrutėt, sėdim apstingę ir šnekam tik pusbalsiu esant neišvengiamybei - katytė terasoj! Laukinukė! Bet soti, soti ilgam. Bent jau mūsų šunelei užtenka tos porcijos iki vakaro.
Kur iki vakaro!
Po valandos prisistato gražuolė ir reiklų žvilgsnį smeigia tiesiai į akis. Kur tas naivumas, nedrąsa ir kuklumas, kai nuo rankos mosto spruko po tuja?
Pusdienio metamorfozė! Ir jau “Miau” ne tik kad iš didžiosios. Jau visos didžiosios! “MIAU”!
Na ne, gražuole, aplink pilni javų laukai pelių, marš į trasą atidirbinėti!  Lyg supratus katytė vikriai šuolyje nuveja žvirblį - taip taip, ji juk moka. Bet toliau vėl įkyrus “MIAU”.  Gauna sausiuko.
  Vakarieniaujam ne tik kad trise - tik mums prisėdus prie stalo - nenumaldomas, reikalaujantis, įkyrus “MIAUUUU” visomis variacijomis, ritmais ir tempais. Nuo piano legato iki forte stakato! Tiesiog orkestras, vienos personos protesto  demonstracija su reikalavimų paketu vyriausybei ir socialinių reikalų ministrui.
Mes didvyriškai ignoruojam, grįžtam į namą. Katė terasoj lipa ant stalo ir įžūliai žiūri pro langą. Beje, soti.
Ignoruojam. Katė gula į mano fotelį.
Tada aš ir pasijuntu  valstybe…
O jei taip būrys tokių katelių?
Užignoruota katė nuėjo gaudyt vabalų. Visgi…
Kitą savaitę  atvyks šunelė. Jėgos struktūra. ]]>
Sat, 01 Jul 2023 23:11:39 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/466210/466210.html http://rasyk.lt/dienorastis/466210/466210.html
***   Bet kokia tai gyvenime smulkmena. Nedidukas nepatogumas laisvadienį. Esi, žmogau,  gamtos dalis ir gyvenk darniai gamtoje. Jau ir taip prisidirbęs iki ausų. Kenkėjas, žmogau, esi ir parazitas. Tas tikras parazitas - kai gyveni ir minti kitame ir ant kito organizmo. Nepatinka tau kiškis, obelį nugraužęs, strazdas diemedį nuskabęs, kurmis kalnelį pievoje išrausęs, svirbelis šermukšnius lig vieno nulesęs. Naikini, užtveri, purški, medžioji…
O tu jiems patinki? Klausei?Ar neužtenka tau? Ar reikia tiek visko prigamint, kad tik pirkt ir mest, pirkt ir mest…
  Gal ir gerai, kad susinaikinsim? Taip imant labai plačiai. Na, labai jau plačiai.
  Dažnai, kai stoviu po darbo kamštyje prie kokio šviesoforo keturių ar šešių juostų kelyje ar namo iš kaimo sekmadienio vakarą plentu vientisam sraute važiuoju - pradedu įsivaizduot, kad dingo visa civilizacija visomis savo apraiškomis. Lyg nebuvus. Be burzgesio, žibintų šviesų, dūmų, tūkstančių automobilių, kuriuose sėdi (kaip ir aš, žinoma) po vieną piktą pilietį, įsijungusį kondiškę.  Nieko nėra. Ir kaip gražu man ima viskas rodytis! Platus upių santakos slėnis pievomis margas, ten toliau miškai miškai. Turbūt gyvena ir meškos. Vilkai. Lūšys slapukauja. Daugybė kitokių taikesnių gyvulėlių. Paukštukai. Tos pačios moškės darniai puola kokius nors briedžius. Ir visai negaila tos žmonijos su visais savo asfaltais, daugiaaukščiais monstrais, tinklais ir laidais, apraizgiusiais visus laukus, vamzdynais, tuneliais, stulpais. Gali gi vardinti iki begalybės… Parazitai ir kenkėjai - ne kitaip.
  Labai norisi pamoralizuot, save teisinant ir drąsinant.
  Einu į terasą taikytis su kraujasiurbiais moskitais. ]]>
Fri, 09 Jun 2023 14:46:59 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/465985/465985.html http://rasyk.lt/dienorastis/465985/465985.html
***   Na, ne šiaip stoviu, apžiūriu po ta pačia obelim stovintį  automobilį ir stebiuosi, kaip kirai jį apdirbo. Sodriai taip. Kaimynė siūlo jau tikrai pirkt loterijos bilietus - tiek š… tikrai atneš sėkmę. Pagalvosiu netgi.
  Bet sninga gražiai - žiedlapiai sukasi lėtai ir valsu leidžiasi. Į žolę, ant  mašinos, kimba į plaukus. Kaip, beje, ir kasmet. Ir kasmet gražu, ir kasmet žiūri į tą baltą karalienę mėlynai aukštame danguje.
  Ir kartais pasidžiaugiu, kad gyvenu krašte, kur yra visi metų laikai, kad ir vėl po viso rudens ir žiemos purvo bei tamsos būna ta žiedlapių sniego diena. Banalu iki negalėjimo. Aprašyta visų, kas netingi. Bet gyvendama kokioj Centrinėj Amerikoj ar pusiaujo Afrikoj ir nepažinčiau to jau visų rašytojų ir rašytojėlių nuvalkioto grožio. Turbūt nepažinčiau pirmąkart pjaunamos žolės kvapo, narcizų švelnaus svaiginimo, alyvų ir ievų aštraus aromato, pramušančio net pavasarinės šienligės slogą.
  Tiek to, mašinos neplausiu.  Tik langą nuo kakų  pavalysiu - kelią gi reik matyt. Sodyboj, viską sodyboj,  po to.  O dabar važiuosiu ir stebėsiu margai  ir negrabiai sulopytus laukus. Na gerai - ne sulopytus - kažkaip varganai ir graudžiai nuskambėjo. Grožėsiuos pavasario susiūtu, upeliais nudygsniuotu skiautiniu.
  Važiuosiu. ]]>
Fri, 12 May 2023 15:08:10 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/465832/465832.html http://rasyk.lt/dienorastis/465832/465832.html