Labdaringas spektaklis ir TIK šiandien IKI devynių vakaro
„miuziklas pasakoja apie nuostabaus grožio dainininkę Christine Daaé, kurią įsimyli sužaloto veido, todėl besislepiantis po kauke muzikos genijus, vadinamas Operos fantomu, kuris terorizuoja Paryžiaus operos teatrą"
šauniai Tu čia panaktinėjai...Vaarnele. Savo ROJUJE? o mudvi su Carpe Diem prisiminėm, kaip čia, prieš 14 metų, Velyknaktį leidom...Ji Gente, aš iš čia...LT.tuomet ir susipažinom, na, kaip su Vilte Raganaite:)sunku net patikėti, kad tiek metų pralėkė....o paskui ir gyvenime susibėgom...
gofruotos žemynų plokštės egoizmo šešėlių persipynimai suplėšyti į vilko akis žaliomis juostomis raudonas vėliavėles ant sniego kauburių skutus virš miesto chaotiškos kelionės į save nuo priklausomybių nuo tavęs su pasauliais eisenoje džine aš apsuku ratą iškvėpimais asimetriški išsilygina
lazdos gyvuliams ginti paklaikę šunys iš debesies kamščių šliaužia nugara alsuoja į suspaustą tarp plokščių išvirkščią dekoraciją adrenalino paveikto gyvenimo
visatoj ant grindų kokliai išsibarstę žemės lopiniais daiginantys deginantys apsisprendimuose matuojamuose sekundės šuoliais žirgų tirpstančių saulės lankuose aplink galvą iššukuosiu tave grifų lizdais
išaušus valandai pasitinki vežimus su ištremtomis svajonėmis ir prasideda tavo istorija bunda žirgai ir pėstininkai pasikeisdami ginklais surenka kiaušinius iš uolų maitindami bokštuose riterius vienas jų visada esi tu stebintis ir laukiantis kada moteris priklaups prie odinės užuolaidos tarpdury išlydinti valdovą kas apsaugosi ją nuo grandinių ant kaklo
alkūnės atkištos atgal plėšraus paukščio žvalgančio žemės lopinį kur nutūpti žmogus kol nusileidžia suktomis kopėčiomis nespėja pamatyti kur nuskrido paukštis iškėtęs nagus bijo kad bus sutiktas netikėtai kaului įsmigus į ranką kaulėta alkūne prirems prie grindų prievartaus sukišęs sparną į trachėją kol kris išsekęs nepažvelgęs į auką besisklaidančią degančiomis zylėmis skambant pavieniams sniego varpeliams kažkur tarp žemės ir lizdo ten kur paliktas žvilgsnis primityviam pažinimui beveik neįmanomo neįmanomam pažinimui to kas kuriama iš zylės čirptelėjimo po sniego vikšrais nupėduoto pražygiavusių kareivių su patrankų vamzdžiais
pasėdėk dar užmigęs keliautojau su išplėštu knygos puslapiu kišenėj kurio neskaitysi o pasišviesi ir taip bus teisinga pakankamai teisinga šiandien *
kai žmogus dairosi miške užlipęs savo vikšriniais batais ant samanų užrašo jose sunkiai įskaitomus ženklus pats to nežinodamas suformuoja savo maršrutą grybienos formos mūšio lauke sprogstant musiamirių valgytojų kaukolėms išsirenka daubą užmigti lokio miegu iki ištirpstant opijatams kad susapnuotų save atgimstantį švarų ir mažą kūdikį laikantį lanką su strėle per visą dangų spindintį išsibarsčiusiais speigo punktyrais letargo užklostytam lopšyje šilto letargo delno
kur ta žalia, gal tavo akys lyjant ar katinas prisimerkęs ar asiliuko pėdoje žolė kai po vandeniu bando tiestis kur ta mėlyna, gal tavo akys lyjant antrą dieną, žibuoklėms purtant galvutes ir tau nusisukant nuo saulės ar tikra ruda, kai žiūriu į grindis, kai nuo sienų dirbtinės saulės į nepersodintų augalų vazonus
nusileido dangus ant kaštono žalias stiklas prieš saulę matinis tu tik nieko visai nesakyki taip nutinka kai pradeda lyti aš išvirsiu tau pienių arbatos apkamšysiu debesiu šonus
žalią žalią žiedų planktoną mums į veidus dangus pažeria nuo kaštono šakų lyg nerimas ant balso stygų veriamas liūdesys kužda mesk į ežerą skrybėlę žalio kaštono