@2

Konstatuoju:
jos seniai ten nėra,
bet –  ne man. 
Vis kaip kadaise tokia
gale lauko pušelė
gražiai sušukuota,
pasipūtus kaip uoga.

Plūgo noragas per lauką,  per lauką,
plūgo noragas per pušelės šaknis...

O išliko,
o auga,
pasipūtus kaip uoga,
suleidus į atmintį 
smėliu glūdintas savo šaknis.