Julianas Barnesas (g. 1946) kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano Renesanso architektu, o jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce’o ir Milano Kunderos kūriniais. Leidykla „Baltos lankos“ neseniai išleido vieną geriausių jo romanų „Flobero papūga“. Šiais metais už romaną „Pabaigos nuojauta“ („The Sense of an Ending“) rašytojas apdovanotas prestižine Bookerio premija.
Esate labai europietiškas, kas nebūdinga britų rašytojams, tačiau taip pat – labai britiškas. Ypač užsieniečiams.
Manau, čia yra tiesos. Didžiojoje Britanijoje kartais esu laikomas įtartinai sueuropėjusiu rašytoju, paveiktu abejotinos prancūzų kultūros. Tačiau jei tą patį pabandytumėte išsakyti Europoje, ypač Prancūzijoje, išgirstumėt: „Jis – visiškas anglas!“ Tikriausiai būsiu nuleidęs inkarą kur nors vidury Lamanšo.
Sartre’as yra parašęs esė pavadinimu „Qu’est-ce que la littérature?“ Kas Jums yra literatūra?
Yra daug atsakymų į šį klausimą. Trumpiausias iš jų – tai geriausias būdas išsakyti tiesą. Tai procesas, kurio metu kuriamas didingas, gražus, puikiai struktūruotas melas, pasakantis daugiau tiesos nei bet koks faktų rinkinys. Be šito literatūra aprėpia daugybę dalykų, tokių kaip mėgavimasis ir žaidimas kalba, taip pat galimybė užmegzti nepaprastai intymų ryšį su žmonėmis, kurių niekada nesutiksi.
Buvimas rašytoju leidžia patirti istorinio bendruomeniškumo jausmą, kurį, kaip normali socialinė būtybė, gyvenanti ankstyvojo XXI a. Britanijoje, juntu gana silpnai. Pavyzdžiui, nejuntu ypatingo ryšio su karalienės Viktorijos pasauliu, Pilietinio ar Rožių karų dalyviais, tačiau juntu labai ypatingą ryšį su daugybe rašytojų ir menininkų, gyvenusių tais laikotarpiais ir tapusiais tų įvykių liudytojais.
Ką Jums reiškia žodžiai „išsakyti tiesą“?
Manau, kad gera knyga, – nekalbant apie tokias jos savybes kaip pasakojimo jėga, charakteriai, stilius, – yra knyga, aprašanti pasaulį taip, kaip jis dar nebuvo aprašytas; ją atpažįsta tie, kuriems tai yra naujų tiesų išsakymas – tiesų apie visuomenę, emocijas arba abu šiuos dalykus. Tai tiesos, kurios nebuvo prieinamos anksčiau – tik ne iš oficialių įrašų, vyriausybės dokumentų, žiniasklaidos ar televizijos. Pavyzdžiui, netgi tie, kurie pasmerkė „Madam Bovari“ ir tie, kurie manė, kad ši knyga privalo būti uždrausta, tokios moters portrete atpažino tiesą, su kuria iki tol nebuvo susidūrę literatūroje. Tai paaiškina, kodėl šis romanas atrodė pavojingas.
Manau, novatoriškas tiesos išsakymas iš dalies lemia literatūros didybę. Despotiškoje visuomenėje tiesą kalbanti literatūros prigimtis įgyja visiškai kitą vertę, kartais gerokai vertingesnę nei kiti meno kūrinio elementai.
Literatūra gali įgyti daugybę formų – esė, poezijos, grožinės literatūros, žurnalistikos. Visos jos turės vieną tikslą – kalbėti tiesą. Prieš pradėdamas rašyti grožinę literatūrą buvote puikus eseistas ir žurnalistas. Kodėl pasirinkote grožinę literatūrą?
Kalbant nuoširdžiai, manau, kad rašydamas žurnalistinius straipsnius pasakau mažiau tiesos nei rašydamas grožinę literatūrą. Dirbu su abiem šiomis medijomis ir abiem atvejais patiriu malonumą, tačiau rašant žurnalistiniu stiliumi tavo užduotis yra supaprastinti pasaulį ir paversti jį suprantamu skaitiniu. Kurdamas grožinę literatūrą privalai reflektuoti pasaulio komplikuotumą, pasakyti dalykų, kurie nėra tokie paprasti, kaip gali pasirodyti skaitant mano publicistiką, ir sukurti kažką, kas atskleistų kitus tiesos sluoksnius.
Prisipažįstate, kad buvote knygų rijikas. Ką skaitėte?
Sulaukęs keturiolikos ar penkiolikos buvau bepradedąs skaityti prancūziškai, tačiau „Madam Bovari“ pirmą kartą perskaičiau angliškai – mūsų anglų kalbos mokytoja pateikė knygų sąrašą, iš esmės apimantį Europos literatūros klasiką. Tuo metu daugelio kūrinių buvau net negirdėjęs. Tai buvo produktyviausias skaitymo metas. Didieji rusų, prancūzų, anglų autoriai – Tolstojus, Dostojevskis, Puškinas, Gončiarovas, Lermontovas, Turgenevas, Voltaire’as, Montaigne‘is, Flaubert‘as, Baudelaire‘as, Verlaine‘as, Rimbaud. Iš anglų rinkausi daugiau moderniąją literatūrą – Evelyn Waugh, Grahamą Greeną, Aldous Huxley. Savaime suprantama, T. S. Eliotą, Hardy, Hopkinsą, Donne.
Kada supratote, kad galėtumėte būti kitoje barikadų pusėje ir rašyti knygas, kurias norėtų skaityti kiti?
Manau, įžengęs į trečią dešimtį. Tuo metu dirbau prie Oxford English Dictionary ir labai nuobodžiavau. Taigi pamėginau rašyti ir sukūriau literatūrinį Oksfordo vadovą, pasakojimą apie visus rašytojus, buvusius šiame mieste ir universitete. Laimė, jis niekada nebuvo išleistas.
Sulaukęs dvidešimt penkerių pabandžiau pradėti rašyti romaną, tačiau tai buvo ilgas ir trūkinėjantis procesas, pilnas dvejonių ir demoralizacijos, galiausiai virtęs mano pirmuoju romanu „Metrolendas“ („Metroland“), išleistu, kai man buvo trisdešimt ketveri. Taigi tai buvo aštuonerius devynerius metus trukęs procesas, kurio metu knygą, žinoma, ilgam laikui padėdavau į šalį. Visiškai ja netikėjau. Kaip ir savimi. Nemaniau, kad turiu teisę būti romanistu.
Ar Jums sunku rašyti? Perelmano teigimu, egzistuoja du rašytojų tipai – tie, kuriems tai einasi lengvai, ir tie, kuriems kiekvienas žodis išsunkia po kraujo lašą. Save jis priskyrė antrajai kategorijai. Kaip yra Jūsų atveju?
Nelabai simpatizuoju panašiems skundams. Rašytojo niekas neprašo tapti rašytoju. Girdžiu žmones sakant: „Tai toks vienišas užsiėmimas!“ Ką gi, jei nemėgsti vienatvės, nerašyk. Mano nuomone, skųsdamiesi daugelis rašytojų tiesiog daro šou. Žinoma, kad tai sunkus darbas – taip ir turėtų būti. Tačiau ar iškeistum tai į, pavyzdžiui, hiperaktyvių dvynių auklės pareigas?
Kai kuriuos gali džiuginti rezultatas, bet nebūtinai pats procesas.
Manau, žmogų turėtų džiuginti procesas. Įsivaizduoju, kad geras pianistas turėtų mėgautis repeticijomis – kai techniškai įvaldai instrumentą, grojimas tampa interpretacijų išbandymu, niuansavimu. Žinoma, pasitenkinimas, kylantis rašant, kinta – vienokį malonumą suteikia knygos apmatai, kitokį redagavimas.
Ar daug laiko skiriate redagavimui?
Visada. Tai momentas, kai prasideda tikrasis darbas. Pasitenkinimas juodraščiu gimsta iš saviapgaulės, kad priartėjai prie kažko puikaus. Vėlesnis teksto variantas nuteikia maloniai leisdamas suvokti, jog nepasidavei tai apgaulei. Taip pat, kad netgi esminiai dalykai gali būti pakeisti, jog knyga visuomet gali būti patobulinta. Netgi tuomet, kai ji jau išleista. Iš dalies kaip tik todėl esu prieš Wordo procesorių – jis kuria iliuziją, kad viskas baigta anksčiau, nei taip nutinka iš tikrųjų.
Ką šiandien manote apie savo skaitytojus? Buvo laikas, kai gana priešiškai vertinote susidomėjimą Jūsų gyvenimu ir darbu.
Skaitytojų domėjimasis tavo gyvenimu ir knygomis sukelia dvejopą reakciją. Viena vertus, palaikai didžiadvasišką floberišką poziciją ir tvirtini, kad tik menas yra reikšmingas, kita vertus, reaguoji kaip paprastas žmogus. Man regis, turėtų pakakti pačių knygų – kaip turėtų pakakti muzikos kūrinio ar paveikslo. Meno kūrinys privalo paaiškinti pats save – jei taip nėra, jis nevykęs. Tuo pat metu mane, kaip kiekivieną kitą žmogų, domina menininko arba rašytojo gyvenimas. Kaip ir visi kiti trokštu paskalų. Taigi, suprantu, kai žmonės, mėgstantys tavo kūrybą, gana dažnai nori ką nors sužinoti ir apie tave patį.
Savo rinkinyje „Pedantas virtuvėje“ (2003) rašėte: „Geriausios knygos įtikina skaitytojus, kad autorius, kurio jie visiškai nepažįsta, yra jų bičiulis.“
Taip. Vienas svarbiausių sprendimų, kurį privalai priimti pradėdamas knygą, yra santykis su skaitytoju. Kiekvieną kartą turi nustatyti, koks ryšys sies tave ir skaitytoją. Apskritai mėgstu, kad skaitytojas kaip galima labiau priartėtų prie manęs.
Ką tai reiškia „kaip galima labiau priartėtų prie manęs“?
Tai nusako, kaip aš įsivaizduoju patį santykį. Kai kurie autoriai rašydami yra linkę įsitaisyti už pulto – jie stovi ant pakylos, o skaitytojas sėdi apačioje tarp publikos. Rašytojas pasakoja jam apie gyvenimą – iš ko šis susideda ir kas jame yra teisinga. Tuo tarpu aš mėgstu įsivaizduoti rašytoją ir skaitytoją sėdinčius kartu. Ne vienas priešais kitą, bet vienas šalia kito, žvelgiančius ta pačia kryptimi kad ir pro kavinės langą. Tada, pagal mano scenarijų, rašytojas paklausia skaitytojo: „Kaip manai, kokia ji? Jis šiek tiek keistas, ar ne? Kodėl gi jie ginčijasi?“ Skaitytojo žvilgsnis slysta lygiagrečiai rašytojo žvilgsnio – rašytojas tik šiek tiek pirmauja, kadangi jis pirmas pastebi šiuos dalykus.
Esate sakęs, kad „pirmarūšis kritikas visada yra mažiau svarbus ir įdomus už antrarūšį rašytoją. Pirma kritiko užduotis yra aiškinti, antra – labiau aukštinti nei menkinti.“ Ar Jūsų požiūris į literatūros kritikus nesušvelnėjo?
Nepasakyčiau. Tačiau nemanau, kad toks požiūris būtinai yra agnostiškas. Recenzuoti romanus – gana sudėtingas darbas, ir daugelis žmonių tą vis dar daro neturėdami pakankamai įgūdžių. Anksčiau aš pats recenzavau šimtus romanų ir manau, kad esu parašęs vienintelį tekstą, kurį galėčiau perspausdinti. Tai, mano manymu, geriausios Philipo Rotho knygos „The Counterlife“ recenzija, kurią parašyti man prireikė trijų ar keturių savaičių. Vienintelis poslinkis mano apmąstymuose apie kritikus, – o apie juos nemąstau labai dažnai, – veikiausiai yra tas, kad tapau palankesnis kritikams akademikams nei laikraščių kritikams. Pastaruosius vertinu kaip neteisingo supratimo kliūtį, kurią, prieš pasiekdama savo skaitytojus, turi įveikti knyga.
Užsimenate, kad žinoti, jog tavo knygos įtrauktos į mokyklų programas, o vardas – į universitetų registrų sąrašus, prilygsta užuominai apie mirtį.
Taip. Kai žmonės pradėjo mane studijuoti, pasijutau, – ir vis dar pasijuntu, – sakąs: „Palaukit... Aš dar nebaigiau – neskubėkite apibendrinti mano darbų, kol dar rašau.“ Yra ir kita priežastis, kuri mane jaudina tapus „privalomąja literatūra“. Prisimenu, ką reiškia mokytis mokykloje ir būti verčiamam skaityti netinkamą rašytoją netinkamu metu – tai gali visam gyvenimui atgrasyti nuo vieno ar kito autoriaus. Idealiame pasaulyje skaitytojai pasirinktų tavo knygas vedami tam tikros mistinės traukos, šeštojo jausmo. Man kelia nerimą mintis, kad potencialų skaitytoją galėjo atstumti vertimas studijuoti mano tekstus.
Kai kuriose knygose save įvardijate kaip agnostiką, tačiau vietomis labiau panėšėjate į ateistą. Pavyzdžiui, teigdamas, kad kai kuriais atvejais religija nėra kenksminga, „išskyrus tai, jog ji nėra tiesa“. Kitur religiją apibūdinate kaip „gražų melą“.
Veikiausiai ir esu ateistas, tačiau mane visada gąsdino dogmos, o ateizmas, mano galva, gali būti tokia pati dogma, kaip ir visos kitos. Nesijaučiu toks protingas, kad žinočiau, jog nėra Dievo.
Paskutiniu metu debatai apie religiją ir ateizmo vertę įsiliepsnojo tarp britų intelektualų. Ar savo pareiškimuose sąmoningai renkatės liberalesnę poziciją nei, tarkime, Dawkinsas, Hitchensas, Amis ar Graylingas?
Kai svarstau apie tai, kad institucinės religijos padarė ir gana daug žalos, ir gerų dalykų, jokiu būdu neniekinu religinio instinkto, kurį turi daugelis žmonių daugelyje kultūrų. Rašytojo užduotis – suprasti kitus žmones ir tiksliai juos pavaizduoti, o daugeliui būtent religinis instinktas yra jų žmogiškosios tapatybės suvokimo ašis. Vis dėlto puiku, kad kaip priešprieša karingiems islamistams ir krikščionių fundamentalistams egzistuoja stiprus, intelektualiai koherentiškas ateistų sparnas. Nepaisydamas to, nepalankiai vertinu asmenis, niekinančius kitų pažiūras – tai toks pats silpnumas, kaip ir poreikis tikėti pomirtiniu gyvenimu. „Ateizmas yra aristokratiškas“, – teigė Robespierre’as.
Daugelyje savo knygų plėtojate mirties baimės temą. Ar mąstant apie mirtį Jus aplanko kokie nors kiti jausmai?
Taip. Neapykanta. Tačiau pasiduodami jausmams susiduriame su rizika pernelyg personifikuoti mirtį. Mirties nederėtų paversti metafora – žmogysta su dalgiu. Mirtis nėra vieniša figūra, prisėlinanti prie tavęs ir atimanti gyvastį. Tai – tik procesas. Personifikuoti mirtį priskiriant jai pačias įvairiausias emocijas reiškia suteikti jai pernelyg daug garbės.
Ar knyga iš dalies yra įsakymas žmonėms daugiau kalbėti apie mirtį?
Taip. Manau, šiandien mes per mažai kalbame apie mirtį. Iš dalies taip yra todėl, kad ilgiau gyvename ir tikimės gyventi ilgiau. Kita vertus, mirtis buvo išguita iš namų erdvės. Mes nebesėdime prie artimųjų, o jei ir sėdime, tai darome ligoninėse. Perduodame merdėjimą ir mirtį profesionalams, kurie pasako, ką daryti ir kaip elgtis. Tačiau jie nepasako, kaip veikia sielvartas, – specialistai nėra labai geri jo žinovai.
Esate rašęs, kad kartais gyvenimą matote kaip „pervertintą laiko praleidimo būdą“. Ar apibūdintumėte save kaip desperatišką asmenį?
Ne. Veikiau kaip linksmą pesimistą.
