Ponia Bovari

Nyki, kvaila, atstumianti — tokia yra ponia Bovari. Žinoma, turiu omenyje ne knygą, o pagrindinę jos heroję. Gustavas Floberas, mėgęs sakyti „Ponia Bovari — tai aš“, savo romano heroję „prikimšo“ visomis įmanomomis žmonių, o ypač moterų, ydomis.

Ne kartą su draugais esu diskutavusi apie tai, ar svarbu, kokias knygas skaito žmonės. O gal svarbesnis yra pats skaitymo faktas? Niekada nepalaikiau šios nuomonės. Netinkamai parinktos knygos gali atnešti daugiau žalos, negu naudos, o pats skaitymas kaip laisvalaikio leidimo būdas yra taip pat dažnai pervertinamas. Akivaizdu, kad ne tik šiais laikais. Ir tai puikiai iliustruoja ponia Bovari.

Ema Bovari, atrodo, niekuo neišsiskirianti moteris, formavo savo klaikią asmenybę, skaitydama Waltero Scotto romanus apie idealią, nepaprastą, romantišką meilę. Ir tame nebūtų nieko baisaus — na, kokiai gi moteriai, galų gale, nepasitaiko paimti į rankas „Svajonių romanų“ knygutės (teatleidžia man Walteris Scottas už šį palyginimą) — jei tik tokios meilės vizija nebūtų ponios Emos apsėdusi.

Taip, ponios; juk Ema —  ištekėjusi moteris. Bet ar tai svarbu, kai moteris nuoširdžiai mano, kad jos vyras yra jai per prastas — tuščias, nuobodus, lėkštas. Ema yra retas paukštis, nusipelnęs geresnių padangių. Ji trokšta iš tikrųjų mylėti, degti aistra — kaip jos skaitomų romanų herojės.

Visi, žinoma, nusipelno meilės. Emos Bovari bėda tame, kad ji nesuvokia, kad jos meilė yra čia pat, gydytojo, už kurio ji ištekėjo, asmenyje. Šarlis Bovari dievina savo žmoną ir net nenujaučia, kad visas rūpestis, kurį jam retkarčiais demonstruoja jo žmona, kyla vien iš savanaudiškų paskatų — dažniausiai dėl to, kad prasčiokas vyras nepadarytų jai gėdos savo elgesiu, manieromis ar išvaizda.

Nelaimingiems žmonėms, o tokia, be jokios abejonės, yra Ema Bovari, besiblaškanti tarp ją išnaudojančių meilužių, yra įprasta jausti gailestį ir užuojautą. Tačiau Emos charakteris neiššaukia jokių krikščioniškų jausmų. Sunku patikėti, kad suaugusi, šeimą sukūrusi moteris būtų tokia trumparegė, monstriškai nejautri artimiausiems ir iki kaulų smegenų egoistiška. Taip, gerokai sutirštintas Emos paveikslas iššaukia pyktį ir panieką, nieko daugiau. 

Ši vienos moters gyvenimo istorija, žinoma, nesibaigia laimingai. Nei vienam iš knygos herojų. Gustavas Floberas, kaip teigiama, pats dažnai likimo vėtytas ir mėtytas, mylėjęs ir išduotas, parašė puikią meilės jausmo studiją. Iš tiesų, tobuli meilužiai, aistros kupinas gyvenimas dažnai vilioja iš romanų puslapių. Gyventi dažniau tenka su tais, kuriems gaminame pietus ir vakarienes ar kurių kojines skalbiame. Ir tai nėra baisu, jei daroma vardan paprastų, nuoširdžių, nors ir „kasdienių“ jausmų, sudarančių tikrų santykių pagrindą — draugystės, meilės, prisirišimo, rūpesčio ar pagarbos.

Tad visiems, svajojantiems apie deginančią aistrą, meilę lyg perpetuum mobile, rekomenduoju šią knygą ir linkiu nusileisti ant žemės — ten, aukštai danguje, galite taip nieko ir nerasti.