Apie:
Polis Verlenas gimė Mece 1844 m. kovo 30 d. Nikolo Augusto Verleno šeimoje. Tėvas buvo inžinerinių karo dalinių kapitonas, motina – Eliza Žiuli Žozef Stefani, namų šeimininkė. 1845–1850 m. tėvą karininką su visa šeima kilnojo iš vieno dalinio į kitą.
1851 m. tėvas pagaliau paliko kariuomenę, ir Verlenų šeima apsigyveno Paryžiaus priemiestyje Batinjole. 1853 m. gimė sesuo Matilda, o Polis tais metais savarankiškai įstojo į Landri pensionatą. 1855 m. būsimasis poetas įstojo į Bonaparto licėjaus septintą klasę. 1858 m. pradėjo rašyti eiles. 1862 m. šeimą ištiko finansinės nesėkmės, tačiau P. Verlenas mokslus tęsė, įgijo kalbos bakalauro laipsnį, užsirašė į Teisės mokyklą, vėliau jis ruošėsi dirbti finansų ministerijoje. Vis dažniau ėmė išgėrinėti, lankė viešnamius, bendravo su homoseksualais.
1863 m. bestudijuodamas Biuchnerio raštus tapo ateistu. Lankėsi respublikiniame markizės de Rikar salone, susipažino su daugeliu jo įžymybių, tarp kurių buvo ir rašytojų bei poetų. 1864 m. metė teisės studijas, dirbo draudimo kompanijoje, paskui Paryžiaus apylinkės merijoje. 1865 m. dirbo Paryžiaus merijos ekspeditoriumi, išspausdino esė apie Bodlerą ir paskelbė keletą eilėraščių „Meno“ žurnale.
Gruodžio 30 d. mirė poeto tėvas. 1866 m. šeima persikėlė gyventi į Lekliuz gatvę. Tuo metu almanache „Šiuolaikinis parnasas“ paskelbė 8 eilėraščius, spalį išėjo jo eilėraščių rinkinys „Saturniniai eilėraščiai“. 1867 m. vasario 16 d. gyvenimo draugė, P. Verlenas labai pergyveno. Tais pačiais metais pradėjo bendradarbiauti satyriniame žurnale „Gegužės vabalas“. Briuselyje triukšmingai jį priėmė V. Hugo. Tų metų rugsėjį dalyvavo poeto Bodlero laidotuvėse, gruodį Briuselyje pasirodė slapyvardžiu išspausdinti jo kūriniai. 1868 m. toliau lankė Paryžiaus salonus, bendravo su rašytojais ir kompozitoriais.
Lilio teismas nusprendė konfiskuoti ir sunaikinti slapyvardžiu pasirašytą ir Briuselyje išleistą P. Verleno knygą, o leidėjui priteisė sumokėti 500 frankų baudą. Tuo tarpu P. Verlenas atostogavo pas giminaičius Belgijoje.
1869 m. išėjo rinkinys „Galantiškos šventės“. P. Verlenas pradėjo smarkiai gerti, šeima ir vietinė valdžia bandė jį perkalbėti ir atitraukti nuo svaigalų. Motina nutarė sūnų apvesdinti. Už tai girtas P. Verlenas keletą kartų kėsinosi į motinos gyvybę. Motina išvežė jį į Ardėnus, pas giminaičius, bet jis vis tiek girtuokliavo.
Liepos vidury P. Verlenas parašė laišką Čarliui de Sivri ir paprašė jo dukters Matildos Mote rankos. Pagaliau, po ilgų abejonių, Matildos tėvas sutiko leisti dukrą už poeto. P. Verlenas metė gėrimą ir pradėjo rimtai draugauti su Matilda. Poeto namuose netrūko draugų. 1870 m. vidury pasirodė P. Verleno knyga „Gera daina“, kurią paskyrė Matildai. Rugpjūčio 11d. P. Verlenas vedė Matildą. Jaunavedžiai apsigyveno Kardinolo Lemuano gatvėje.
Netrukus prasidėjo Prancūzijos Prūsijos karas, po to įvyko Sedano pralaimėjimas. Rugsėjo 4 d. Prancūzija paskelbiama Respublika, poetas užsirašė savanoriu į Nacionalinę gvardiją. 1871 m. sausio mėnesį Prūsijos kareiviai apgulė Paryžių, bombardavo miestą. P. Verlenas su Matilda persikėlė gyventi į Sen Žermeno bulvarą, kur įsteigė savo saloną.
Komunos dienomis poetas užsiėmė spaudos reikalais, jai pralaimėjus – išvyko iš Paryžiaus, nes bijojo, kad nesuimtų. Rugpjūtį grįžo į Paryžių ir apsigyveno Nikole gatvėje. Gavo laišką iš Artūro Rembo, kuris prašė pagalbos leidžiant savo eilėraščių knygą. Polis apmokėjo jam kelionės išlaidas ir priėmė Paryžiuje kaip mielą ir gerą bičiulį. A. Rembo apsigyveno pas Mote, iš kur netrukus jį, už grubumą ir melagystes, išvijo. P. Verlenas ir A. Rembo tapo dar artimesniais, ir abu pradėjo girtuokliauti, dėl ko Polis pirmą kartą susipyko su žmona. Pyktis įgavo pagreitį ir P. Verlenas tapo vis grubesnis, nėščią žmoną išmetė iš lovos. O jau lapkričio 30 d. jiems gimė sūnus Žoržas.
Galiausiai stačioką ir skandalingą A. Rembo išvijo ir iš P. Verleno namų, tačiau Polis jam samdė butą, apmokėjo išlaidas. 1872 m. menininkas A. Letūras tapė paveikslą „Stalo kampas“, kuriame abu poetai P. Verlenas ir A. Rembo.
Sausio 13 d. Polis aštriai susiginčija su Matilda. Jis ją sumušė ir grasino užmušti sūnų. Paskui pabėgo iš namų ir slapstėsi motinos bute. Bijodama tėvo ekscentriško elgesio, Matilda sūnų išvežė pas giminaičius. P. Verlenas apsigyveno pas A. Rembo ir netrukus parašė Matildai laišką, kuriame prašė atleidimo. Vasary Matildos tėvai iškėlė P. Verlenui skyrybų bylą. Bet tuo laiku P. Verlenas atsisakė bendravimo su A. Rembo ir skyrybų bylą nutraukė. Sutuoktiniai vėl apsigyveno kartu, tačiau P. Verlenas slapta susirašinėjo su iš Paryžiaus išvykusiu A. Rembo. Netrukus jis pradėjo dirbti draudimo kompanijoje. Jis vėl pradėjo prašyti, kad A. Rembo grįžtų į Paryžių.
Gegužio pradžioje girtas P. Verlenas pagrobė iš namų sūnų ir nunešė jį pas savo motiną. Matilda atnaujino skyrybų bylą. Po to Polis bandė uždegti Matildai plaukus ir vėl ją sumušė. Gegužės 18 d. į Paryžių grįžo A. Rembo. P. Verlenas grasino savo žmonai. Jis susipyko ir su A. Rembo ir jie susirėmė su peiliais rankose. Susirgo Matilda, Polis išėjo kviesti gydytojo, vėl susitiko A. Rembo ir jie nutarė pabėgti iš Paryžiaus. Arase juos pagavo žandarai ir sugražino, bet jie persėdo į kitą traukinį, išvyko į Belgiją ir ten pradėjo valkatauti. Matilda su Polio motina prikalbėjo Polį grįžti į Paryžių, bet jis, traukiny palikęs atvykusias ir grįžtančias namo moteris, kartu su A. Rembo nuvažiavo į Briuselį. Rugsėjo mėnesį abu valkatos atsidūrė jau Londone. Anglijoje P. Verlenas susirgo, išsikvietė motiną ir A. Rembo, kurį tuo metu iš Anglijos jau buvo išsivežusi jo paties motina.
1873 m. P. Verleno gyvenime patys audringiausi: jis keletą kartų rašė žmonai Matildai, bet ji atsisakė su juo taikytis ir priimti Paryžiuje. Balandžio mėnesį jis persikėlė iš Londono į Belgiją, apsigyveno pas kunigą Delonju. Baigė rašyti eilių rinkinį „Dainos be žodžių“, ėmė mokytis anglų kalbos. Vėliau atvyko į Šarlevilį, kur rašė eilių rinkinį „Vasara pragare“. Gegužę kartu su A. Rembo išvyko į Angliją ir apsigyveno Londone. P. Verlenas čia vėl susipyksta su A. Rembo ir, palikęs jį be pinigų, pabėga į Briuselį. Iš čia rašė visiems laiškus ir žadėjo greit nusižudysiąs. Pas jį atvyko A. Rembo ir Polio motina.
Liepos dešimtą P. Verlenas nusipirko revolverį ir būdamas girtas du kartus šovė į A. Rembo. Sužeidė jam rankos riešą. Ir tuoj pat, ėmė apgailestauti, kartu su savo motina nuvežė jį į ligoninę. Pagaliau geruoju visi sutarė, kad A. Rembo galės išvykti, bet belydint jį į stotį, vėl pakriko Polio nervai. Jis išsitraukė ginklą ir grasino tuoj pat nusižudyti. A. Rembo iškvietė policiją ir P. Verleną suėmė. Liepos 20 d. jį laikinai paleido. Tada jis nuvykęs į Šarlevilį baigė parašyti eilių rinkinį „Vasara pragare“.
Rugpjūčio 8 d. Briuselio teismas nuteisė P. Verleną dviem metams kalėti ir uždarė jį į Monso kalėjimo vienutę. 1874 m. išspausdino jo knygą „Dainos be žodžių“. Tuo pat metu perdalijo jo šeimos turtą, priteisė mokėti pinigus už vaiko išlaikymą. Kalėjime poetas grįžo prie tikėjimo, atliko išpažintį. 1875 m. sausio vidury P. Verleną išleido į laisvę. Paskutinį kartą Štutgarte jis susitiko su A. Rembo, kurį labai erzino Polio religingumas. Po to P. Verlenas išvyko į Angliją, kur Stikni pradžios mokykloje pradėjo dirbti mokytoju. Norėjo spausdinti savo eiles „Šiuolaikiniame parnase“, bet žurnalo redakcija jų nepriėmė.
1876 ir 1877 m. dirbo piešimo ir prancūzų kalbos mokytoju Bostono ir Bornmuto mokyklose. Grįžęs į Prancūziją, mokytojavo ir įsimylėjo mokinį L. Letinua. 1878 m. du kartus pasimatė su sūnumi, veltui bandė atgaivinti santykius su Matilda, bet ji bendrauti atsisakė. 1879 m. išryškėjo jo teistumas ir P Verlenas su L. Letinua buvo priverstas bėgti į Londoną. 1880 m. P. Verlenas L. Letinua tėvų vardu Žiunvilyje nupirko fermą, kur abu su mylimu mokiniu ir apsigyveno. Išėjo jo eilių rinkinys „Sutramdymo išmintis“. 1882 m. už skolas teko fermą parduoti, P. Verlenas vėl grįžo į Paryžių, vėl įsijungė į miesto literatūrinį gyvenimą, nesėkmingai bandė gauti darbo merijoje. 1883 m. mirė jo numylėtinis L. Letinua. Polio motina nupirko iš jo tėvų fermą, kurioje ji apsigyveno su savo sūnumi paklydėliu. P. Verlenas pamažu vėl pradėjo girtuokliauti.
1884 m. išspausdinamos dvi P. Verleno knygos – esė „Prakeikti poetai“ ir eilėraščiai „Seniai ir neseniai“.1885 m. poetas vėl susipyko su motina. Ji, nebegalėdama pakelti sūnaus grasinimų ir grubaus elgesio, pasislėpė kaimynų namuose. Netrukus ten įsiveržė Polis ir pradėjo ją smaugti, grasino ją užmušiąs ir pats nusižudysiąs. Motina kreipėsi įteismą ir Poliui teko sumokėti 500 frankų baudą ir mėnesį praleisti kalėjime. Po to P. Verlenas su motina grįžo į Paryžių ir jie vėl apsigyveno kartu.
Poetas rašė literatūrinių portretų knygą „Mūsų dienų žmonės“. 1886 m. sausio 21 d. mirė P. Verleno motina. Matilda už skolas paėmė visą motinos palikimą (20 tūkst. frankų) ir P. Verlenas nebeturėjo iš ko gyventi. Vėliau gavo mirusios senelės palikimą (2400 frankų). Tuo metu jis bendravo su buvusia prostitute M. Gambe. Pasibaigus pinigams prostitutė atsisakė Polio bendrystės.
Pavasarį P. Verlenas susitiko menininką F. Kazalsą ir jį įsimylėjo, bet menininkas su juo nenorėjo bendrauti. Jie liko tik draugais.
Literatūrinė Paryžiaus spauda pripažįsta P. Verleną, Bodlerą ir Malarme simbolistinės literatūros pradininkais. Išėjo dvi prozos knygos „Našlio prisiminimai“ ir „Luiza Leklerk“. Į metų pabaigą P. Verlenas atsigulė į ligoninę. Jo buvusi žmona Matilda ištekėjo už kito vyro.
1887 m. P. Verlenas gydydamasis ėjo iš vienos ligoninės į kitą, susitiko prostitutę F. Buden, kuri tuoj pat tapo jo meiluže. 1888 m. išleista P. Verleno knyga „Meilė“ ir papildyta prozos knyga „Prakeikti poetai“. 1889 m. P. Verlenas atnaujino susitikimus su poetais, išleido knygą „Paraleljonas“, keletą mėnesių sirgo, gydėsi ligoninėse.
1890 m. Švietimo ministerija suteikė jam 200 frankų paramą, išėjo knyga „Pašventimas“ ir slapta Briuselyje jis išleido savo erotinius eilėraščius „Moterys“. 1891 m. pradžioje sirgo ir gydėsi, „Meno teatras“ pastatė jo pjesę „Vieni ir kiti“. Teatre susipažino su buvusia šokėja E. Kranc, kuri tapo jo meiluže ir greitai išmėtė jo santaupas. Metų viduryje išleido eilių rinkinį „Laimė“ ir pjesę „Vieni ir kiti“. Kartu pasirodė ir knyga “Rinktiniai eilėraščiai“, o į metų pabaigą autobiografinė proza „Mano ligoninės“ bei eilėraščiai „Dainos jai“.
1892 m. kol turėjo pinigų gyveno su E. Kranc, ištekliams pasibaigus, ji išėjo. Metų pradžioje religinė organizacija išleido Polio knygą „Slaptos mišios“. Buvo pakviestas skaityti literatūrinio pobūdžio paskaitų į Olandiją. 1893 m. vėl apsigyveno su E. Kranc, skaitė paskaitas Belgijoje, išėjo eilėraščių knygos „Elegijos“, „Odės jos garbei“ ir autobiografinė proza „Mano kalėjimai“. Kurį laiką sirgo, nesėkmingai kandidatavo nariu į Prancūzų Akademiją, skaitė paskaitas Anglijoje Oksfordo universitete, išleido paskaitų knygą „Dvi savaitės Olandijoje“.
1894 m. P. Verlenas persikėlė gyventi pas meilužę F. Budan, viena leidykla išleido jo eilių rinkinį „Limbe“. Netrukus Prancūzijos poetai išrinko jį „poetų princu“, draugai jam paskyrė 150 frankų mėnesinę pensiją, sušelpė jį ir Švietimo ministerija (500 frankų). Rudenį P. Verlenas pateikė naują pjesę „Madam Oben“ ir netrukus ji buvo pastatyta. Vėl persikėlė gyventi pas šokėją E. Kranc, o rudenį – vėl pas F. Budan. Metų pabaigoje išleido knygą „Epigramos“.
1895 m. P. Verlenas vėl persikėlė gyventi pas E. Kranc, išėjo jo knyga „Išpažintis“. Į metų pabaigą gerokai pablogėjo poeto sveikata.
1896 m. pradžioje Polis Verlenas vėl atlieka išpažintį. Sausio 7 d. nusilpęs iškrito iš lovos, E. Kranc neturėjo jėgų įkelti jį atgal. Poetas visą naktį išgulėjo ant grindų, sušalo. Sausio 8 d. P. Verlenas mirė nuo plaučių uždegimo. Sausio 10 d. bažnyčioje už velionį laikė pamaldas ir valstybės lėšomis iškilmingai palaidojo Paryžiaus Batinjolo kapinėse. P. Verleno mirties metais dar išspausdintos dvi jo knygos – „Kūnas“ ir „Invektyvai“. Pilnas P. Verleno penkių tomų raštų rinkinys pasirodė 1899 m. ir 1904 m. erotiniai eilėraščiai „Vyrai“.
Kūrybos bruožai:
P .Verleno kūryba į literatūrinius salonus įsiveržė kaip įžūlus apšepęs paauglys į aristokratijos suorganizuotą pobūvį. Jo knygos buvo leidžiamos mažais tiražais ir neišperkamos. Jo poezijos valanda išmušė tik tada, kai jis buvo išrinktas poetų princu – 1894 m., bet tada poetas jau buvo išsisėmęs, ilga metų našta ir patirti nepritekliai buvo sunkiai užgulę jo pečius. Gyventi buvo belikę tik pora metų. Jis parašė 30 prozos ir poezijos knygų, kuriose rasime biografinių – istorinių žinių, satyros ir humoro, bet ne tuo poetas garsus. Ir jo poezijos nemaža eilių yra grubios, menkavertės, piktos girto žmogaus įspūdžių kakofonijos. Ypatingai svarios eilės rinkinyje „Išmintis“, kurios parašytos kalėjime ir kur poetinės minties labirintai nuveda P. Verleną prie tikėjimo tiesų. Jo poetinių knygų svarbiausias bruožas – subtilus ir nepakartojamas pasaulio, žmonių santykių, viso gyvenimo suvokimas, kuris meniniu žodžiu, tikslia fraze, pergyvenimo jauduliu perduodamas skaitytojui, įaudrina jo sielą, rezonuoja skambėti taip, kaip reiškinį suvokė pats P. Verlenas.
Bibliografija
P. Verleno eilių yra rinkiniuose:
Tavyje būsiu amžinas vasaros džiaugsmas : prancūzų meilės lyrika / [sudarytojas ir redaktorius Julius Jasaitis. - Marijampolė : Ramona, 2002. - 230 p.
Ne laikas eina : iš pasaulio poezijos / vertė Jonas Juškaitis. - Vilnius : Aidai, 2004. - 209 p.
Rudens žiedai : [eilėraščiai] / Albinas Dūdonis. - Marijampolė : Piko valanda, 2005. - 127 p.
