Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Francois Mari Arouet de Voltaire

Apie:

Prancūzų rašytojas, publicistas, švietėjas, filosofas, enciklopedijų sudarytojas. Volteras (tikrasis vardas - Mari Fransua Arouet) gimė Paryžiuje. Motina – Mari Margarita Domar buvo teismo sekretoriaus duktė, o tėvas – Fransua Arouet – notaras ir mokesčių rinkėjas. Sūnus nei tėvo, nei jo amato nemėgo, o 1744 m. save pradėjo laikyti de Rošbriuno (elgetos muškietininko ir poeto) šeimos atžala.

Keletą metų mokėsi Liudviko Didžiojo jėzuitų koledže. Verčiamas tėvo, 1704 m. pradėjo studijuoti teisę. Vėliau pasipriešino tėvo norams ir teisės mokslus iškeitė į eilėraščių rašymą ir viešą gyvenimą. 1717 m. pavasarį sukūrė satyrą apie Orleano hercogą ir už tai pateko į Bastiliją. Ten praleisti vieneri metai nė kiek neatšaldė jaunojo Voltero literatūrinių aistrų. 1718 m. scenoje pasirodė pirmoji, gerai publikos priimta, Voltero pjesė Edipas. Tais pačiais metais prie epinės poemos Lyga (vėliau pervadintos Henriada) pasirodė ir literatūrinis slapyvardis „Volteras“. Poema dar labiau sustiprino būsimo rašytojo literatūrinį autoritetą. Kūrinyje buvo pasmerktas karalių religinis fanatizmas.

1726 m. pradžioje Volteras literatūriniame fronte susiremia su Ševaljė de Roganu, kuris atskleidė Voltero tikrąją kilmę. Supykęs rašytojas jam atsakė : „Pone, mano vardo laukia garbė, o jūsų – užmarštis“. Netrukus, kai rašytojas pietavo pas hercogą de Siuli, kažkas jį pakvietė išeiti į gatvę. Tada jį užpuolė ir primušė. Karietoje sėdėjęs hercogas de Roganu nurodinėjo, kaip ir kur dar suduoti, kada baigti Voltero mušimą. Turtingi rašytojo draugai išdavė jį ir atsisakė eiti su juo, nes jie palaikė hercogo pusę. Volteras įpyko, apsiginklavo pistoletais ir norėjo kaip pridera atsilyginti skriaudikui. Vyriausybė, pamačiusi, kad čia geruoju niekas nesibaigs, nutarė kuriam laikui Volterą suimti ir uždaryti į Bastiliją. Po dviejų savaičių Volterą išleido ir įsakė išvykti iš Paryžiaus. 1726 m. pabaigoje jis persikėlė į Angliją. Du metus praleidęs šioje demokratiškoje Europos valstybėje, dar labiau susigyveno su demokratijos principais ir Anglijoje toleruojama tvarka, pasidarė lojalesnis įvairioms religijoms. Savo politines pažiūras jis išdėstė garsiajame savo veikale Filosofiniai laiškai, kurie 1733 m. buvo išleisti anglų, o 1734 m. - prancūzų kalbomis. Juose buvo išgirta ir išliaupsinta Anglijos politinė sistema ir visiškai sumenkinta prancūziškoji. 1734 m., kai Volteras jau buvo grįžęs į Prancūziją, Paryžiaus parlamentas nutarė jo išleistą „antiprancūzišką“ knygą sudeginti. Iškilo rimtas pavojus ir knygos autoriui – jis netrukus vėl galėjo būti suimtas.

Nebenorėdamas bandyti nepalankaus savo likimo, 1734 m. Volteras pasitraukė į Siriejų (Šampani pilį) ir pasislėpė pas savo numylėtinę markizę diu Šatle. Markizė buvo apsišvietusi moteris, pritarė Voltero pažiūroms, nebuvo abejinga jam kaip mylimam žmogui. Dešimt metų, kuriuos Volteras čia praleido, buvo kūrybingi ir geri. Jis parašė tragedijas Alzira (1736 m.) ir Mahometas (1742 m.), tokius veikalus kaip Traktatas apie metafiziką (1734 m.) ir Niutono filosofijos pagrindai (1738 m.). Taip pat parašė didžiąją dalį istorinio veikalo Liudviko XIV laikai (1751 m.). Čia būnant sustiprėjo Voltero kritinis požiūris į daugelį Prancūzijos visuomeninių ir viduramžiškų bažnytinių – religinių reiškinių. 1735 m. Volteras parašė dalį poemos Orleano mergaitė, kuri buvo perrašinėjama ir taip iš rankų į rankas plito po šalį. Pirmą kartą buvo slaptai išleista tik 1755 m. Oficialus leidimas pasirodė Ženevoje tik 1762 m. Per Žanos d`Ark istorinį paveikslą rašytojas suniekino viduramžišką religinį obskurantizmą. Poemoje gausu satyros ir ironijos, aštrių ir šmaikščių posakių ir tik pačioje pabaigoje ištariamas rimtas ir rūstus rašytojo žodis, kuris pagerbia ir aukštai iškelia Prancūzų tautos didvyrės žygdarbį ir įvardija bei pasmerkia jos žudikus ir jų prasimanymus.

1744 m. Volteras pradėjo tarnauti Prancūzijos karaliaus sostui. Tautos pripažintas literatūrinis ir filosofinis autoritetas, suteikė jam galimybių tapti Prancūzijos istoriografu (1745 m.). 1746 m. Volteras buvo išrinktas į Prancūzijos akademiją, tačiau dėl to rašytojo santykiai su karaliumi nepagerėjo. Abu tvirtai laikėsi savo priešiškų pozicijų. Rašytojas nusivylė Prancūzijos karaliumi ir Versalio rūmais. Tuo laiku mirė jo globotoja ir mylimoji Šatle (1749 m.) ir Volteras priėmė jauno Prūsijos karaliaus Fridriko II kvietimą bei išvyko gyventi į Prūsiją. Sena draugystė (nuo 1736 m.) su šios šalies filosofiškuoju karaliumi turėjo neapvilti rašytojo, tačiau kiek pabuvęs ir savo įžvalgia akimi apsidairęs po rūmus, Volteras pastebėjo, kad karalius turi ne tik aštrų protą, bet ir yra gudriai užsimaskavęs despotas. Dėl to 1753 m. Volteras paliko Prūsiją ir jos tariamai apsišvietusį karalių.

1754 m. pabaigoje Volteras atvyko į Šveicariją. Ženevos apylinkėse nusipirko dvarelį, pavadino jį „Delis“ ir ten apsigyveno. Čia jis pradėjo bendradarbiauti su enciklopedijų sudarytojais Didro ir D`Alamberu. Pirmieji jo straipsniai penktame enciklopedijos tome pasirodė 1755 m. Volteras drąsiai reiškė savo filosofines mintis bei nuostatas, kritikavo viduramžiškas bažnyčių dogmas ir visiems įprastas gyvenimo sampratas. Dėl to kilo ne vienas nesusipratimas, ne kartą per Voltero straipsnius kliūdavo ir kitiems enciklopedijų sudarytojams, kurie ir šiaip, ir taip bandė malšinti Volterą, bet tas nepadėdavo. Šveicarijos dvasininkija taip pat vis labiau tūžo ant Voltero, nebegalėjo pakęsti jo nuolat ardomų ir niekinamų minčių apie bažnyčią ir tikėjimą.

Blaiviai įvertinęs susidariusią situaciją, Volteras 1758 m. pabaigoje nusiperka kitą dvarą „Fernei“, kuris buvo pastatytas ant Šveicarijos ir Prancūzijos valstybių ribos ir praktiškai nepriklausė nė vienai iš jų. Ši vieta patiko Volterui ne tik filosofiniu, bet ir teisiniu požiūriu ir netrukus tapo tikra Voltero kunigaikštyste, kurią jis valdė kaip gerai išsimokslinęs ir supratingas karalius. Čia jis gyveno visko pertekęs. Lėšų gaudavo iš įvairiausių šaltinių: turtingų asmenybių ir valstybių įžymybių aukų, tėvo palikimo, honorarų už išleidžiamus kūrinius, finansinių sandorių ir spekuliacijų. Jis tapo turtingiausiu Prancūzijos žmogumi: 1776 m. jo įplaukos sudarė 200 tūkst. livrų. Čia Volteras vykdė savo valstybinę švietimo misiją. Priiminėjo svečius iš visos Europos. Pabūti Voltero dvare tapo tokiu madingu dalyku, kad be to negalėjo apsieiti nė vienas kiek labiau išprusęs keliautojas. Volteras su daug kuo susirašinėjo laiškais. Verta paminėti tokius susirašinėjimo draugus kaip Fridrikas II, Jekaterina II, S.A. Poniatovskis, Gustavas III ir daug kitų. Šiame dvare jis parašė daug literatūrinių, filosofinių ir istorinių veikalų, tarp kurių yra tokie svarbūs kūriniai kaip: Petro Didžiojo laikų Rusijos imperijos istorija (1759 – 1763 m.), Kandidas (1759 m.), Paprastuolis (1767 m.), Traktatas apie lojalumą tikėjimams (1763), Kišeninis filosofijos žodynas (1764 m.) ir kiti. Tuo metu Volteras taip pat įsijungė į kovotojų gretas, kurie gynė valdžios ar bažnyčios nuskriaustus žmones.

Kai Volterui suėjo 83 metai, jis nusprendė dar kartą aplankyti savo gimtąjį miestą – Paryžių. 1778 m. vasario 10 d. jį iškilmingai sutiko paryžiečiai. Net keturis kartus rašytojas aplankė Prancūzijos Akademijos posėdžiuos, žiūrėjo savo pjesės Irena pastatymą, dalyvavo kituose renginiuose. Praėjus trims mėnesiams po atvykimo Volteras mirė. Tai atsitiko 1778 m. gegužės 30 dieną.

Nors prieš mirtį Volteras atliko išpažintį, tačiau Paryžiaus archivyskupas Kristupas de Bomonas atsisakė jį katalikiškai palaidoti. Voltero kūnas slapta buvo išvežtas iš Paryžiaus ir palaidotas Šampani vietovėje. Voltero palaikams buvo lemta dar kartą grįžti į Paryžių: 1791 m. jis buvo iškilmingai perkeltas į Panteoną, kur laidojami visi įžymūs Prancūzijos žmonės.


Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą:

Kandidas. - Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949. - 320 p. [kiti leidimai - 1922 m., 1970 m.]
Baltasis jautis. - Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1951. - 370 p.
Atviraširdis. - Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. - 210 p.
Zadigas, arba Likimas / vertė Vytautas Bikulčius, Juozas Keliuotis. - Vilnius : Vaga, 1981. - 358 p.



Gimė: 1694-11-21
Mirė: 1778-05-30
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-30 14:36
būsimoji
boleslovai, wru?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą