Tiek daug palaužtų sielų klaidžioja šiame pasaulyje.
Jos nešiojasi randus, kurių nemato akys, tik naktys juos išgirsta.
Jos skausmą pavertė eilėmis, neviltį – natomis, o tylą – garsiausiu savo šauksmu.
Jos skendo gyvenimo melancholijoje, kol liūdesys tapo namais, o vienatvė – vieninteliu pašnekovu.
Bet net tamsiausia naktis negali amžinai pasmaugti ugnies.
Kai viskas sudegė – viltys, svajonės, iliuzijos, iš pelenų pakilo Feniksas.
Ne tyras. Ne nepalaužtas.
Tik tas, kuris išmoko, kad kartais didžiausia stiprybė gimsta ten, kur siela miršta ir pasirenka atgimti.