Nusiimkime popierines karūnas

Nusiimkime tas popierines karūnas.
Jos niekada nepadarė mūsų karaliais.
Tik pavertė mus savo pačių puikybės belaisviais.
Pradėkime iš naujo.
Be melo.
Be kančios.
Be nuodingų principų, kurie visada buvo svarbesni už mus.
Be baimės prarasti.
Be minčių paleisti pavargusias rankas.
Neklauskime, kas mums nutiko.
Neklauskime, kur dingo ta aistra, kuri kadaise degino mūsų širdis.
Verčiau suraskime ją iš naujo.
Grįžkime prie tyrų jausmų.
Prie tos meilės, kurią radome vienas kito akyse.
Prie atsidavimo, kuris neleido pasiduoti.
Prie troškimo augti kartu, stiprėti kartu, gyventi ne vien šalia, o vienas kitame.
Ar prisimeni tą mažą liepsnelę tavo akyse, kai mane pamatydavai?
Aš tikiu, kad ji neužgeso.
Ji tik pasislėpė po nuovargiu, skaudžiais žodžiais ir mūsų tylomis.
Todėl įžiebkime ją dar kartą.
Kol dar rusena mūsų širdyse.
Kol dar ne per vėlu.
Neleiskime jai užgesti.
Nes kartu su ja užgesime ir mes.
Neleiskime prarasti vienas kito.