Narvas

Ji nešiojo savyje tamsą.
Ne tokią, kuri gimsta iš pykčio.
Ne tokią, kuri žeidžia vien žodžiais.
Jos tamsa neturėjo veido.
Ji maitinosi sielomis.
Metų metus ji laikė ją užrakintą geležiniame narve, surakintą grandinėmis, nulietomis iš baimės.
Ji tikėjo, kad niekas niekada neras rakto.
Bet žmonės pavojingiausi tada, kai jais pasitiki.
Ji atidavė raktą ne tam žmogui.
Ir tą akimirką sudužo ne spyna.
Sudužo ji.
Tamsa išlindo lėtai, lyg dūmai iš pragaro, ir apsivijo jos kūną kaip antra oda.
Ji prarijo jos balsą. Jos vardą. Jos prisiminimus.
Neliko nieko.
Tik alsavimas, sunkus lyg mirties žingsniai.
Akys nusidažė kraujo spalva.
Širdis plakė ramiai.
Nes baimė jau buvo mirusi.
Giliai, ten, kur dar ruseno paskutinė kibirkštis,
vis dar gyveno meilė.
Silpna.
Beveik negirdima.
Ji šaukėsi pagalbos.
Bet tamsa juokėsi.
Ji užspaudė kiekvieną prisiminimą, kiekvieną ašarą, kiekvieną šviesos trupinį.
Kol neliko nieko, kas galėtų priminti, kad ji kadaise buvo žmogus.
Liko tik kūnas.
Ir tamsa, kalbanti jos lūpomis, žiūrinti jos akimis, kvėpuojanti jos plaučiais.
O tikroji ji
vis dar sėdėjo narve.
Tik šį kartą
iš vidaus.