Laiko smiltys ,pavirtusios lengvutėmis snaigėmis, šoka tango. Laiko vėjas, suvėlęs plaukus, sujaukęs mintis, nušvilpia palaukėmis.  Vis dažniau, vis tikriau imame jausti tiksinčios būties prasmę, kai kažkur pavėluojame, netenkame, parklumpame. Bet laikas, toks neapčiuopiamas, bet tuo pačiu kiekvienu širdies tvinksniu jaučiamas, tam mums ir duotas, kad jo labirintuose pažintume pasaulį. Jo spalvas -  geliantį šaltį ar deginantį karštį kiekvienas spalviname savo pieštukais. Laikas, įsupęs mus į  vaikystės, jaunystēs, brandos ir net senatvės vystyklus, vis moko mus ir veda keleliu. Į tolį.  Paskandina nerimo akivare, apkabina džiaugsmo glėbiu. Kur mes dabar kiekvienas? Kurioj šaly, kokiam stataus kalno šlaite?! O ir visai nesvarbu, gi visur reikia eiti savo takeliu. Laikas mums duotas dovanomis,  neskaičiuoti jo esame atėję. . Duotą laiką reikia Gyventi!