Potekstė

I

Neleisk
Rūdims užimti žaliuojančios versmės.
O abejingumo plytomis nemūryk atžarumo
Sienos.
Sustok, pasiklausyk,
svaiginančios lakštingalos giesmės!
Ir nešnabždėk į ausį,
Kad pavėjui slenka
Suskilusios, randuotos pragyventos
Dienos.
Kvėpuok žydėjimo
Galia,
Įleisk po skvernu
bundantį gyvybės
virpesį.
Žmogaus  dalia! Tokia
Žmogaus dalia..
Statyti tiltus,
Vėl juos griaut!
Kažkur pametus
Kvepiantį pavasarinį
Žavesį!