Ir vis dėlto aš jai...Aš jai pasakiau, kad daugiau nenoriu...nenoriu matyti jos gražių akių, girdėti jos saldaus balso. Kodėl? Ji paklausė to paties. Ir ką aš jai atsakiau? Nieko, visiškai nieko... tesugebėjau nusisukti ir paėjęs porą žingsnių... bėgti, bėgti kur akys mato. Matyt norėjau pasislėpti nuo jos akių ir stipriai bet skaudžiai plakančios širdies. Ar ji suprato? Tikriausiai ne, nes aš ir pats savęs nesupratau. Tiesiog esu per silpnas, nesugebėjau paeiti prieš srovę. Nejaugi aš toks niekingas... išsigandau, pabėgau, nepasipriešinau, truko ryžto ir kantrybės kovoti su kažkieno išgalvotomis normomis. Dabar dažnai pagalvoju... o gal tai buvo meilė? Ne! Ji, kiek žinau, įveikia visas kliūtis, o toji išgaravo tik truputėlį ją palietus...
  Aš ją dar matau... matau ją kasdien. Jūs manot, kad gailiuosi? Atspėjot. Dabar aš savęs tiesiog nekenčiu, juk ji tokia graži, o jos gerumas tiesiog veda iš proto. Atrodo, kad kitos tokios niekur nerasi. Ir sulig kiekviena diena sąžinė bando man įkąsti kuo stipriau, ji dar kovoja su... net ir nežinau su kuo... Turbūt laikas pradėti viską iš naujo. Bet ar verta? Jei taip, tai kodėl aš vis gyvenu praeitim...nesugebu atkreipti dėmėsio į kitus dalykus...? Tikriausiai slegia nežinojimas ir baimė...Kas prižadės, kad vėl neatsitiks panašiai... O taip nesinori daužyti širdžių...