Dar kinai sakė, kad nesusipyktum su moterimi vakare, nes miegosi vienas. O kad galėčiau užmigti!.. Ir kai naktį perrašinėjau „Žvejus ir žuvėdras“, pašalių tamsa pasidarė karšta ir pradėjo spausti, stojusi už nugaros. Štai taip į mane prabilo nakties dvasia: „Tu visada lauki ryto šviesos kaip išsigelbėjimo ir skaistaus gyvenimo džiaugsmo, bet po nakties sparnais prisigeri jos vaizdų. Tu esi pelėda ir vilkas- toks laukinis, jog man nė nereikėjo tavęs vilioti. Atminki, kad sudegsi per ryškioje šviesoje. Bet kadangi sutikai ir stebėjai visas savo gyvenimo naktis, prijaukinta tamsa atvers tau savo gelmes ir daugiau niekada nebeveikščiosi vienas. Dabar tu esi aš.“ Ir vėl šešėliai pasitraukė pakampėsna. Atsilošiau kėdėje ir jos ranktūriai mane apkabino. Skęsdamas po grindimis ir cokoliu link žemės centro, jaučiau, kaip mano siela kopia vertikale. Ji žvelgia miegančian pasaulin it besvoriai Šagalo lunatikai, tuomet griūva, suimta sunkio. Grįžau į švytintį kambarį. Saulės spinduliai išryškino klosčių, gaubiančių jos pieninį kūną, litofanijas. Kas man atsitiko po to, atleiskite, neturiu laiko išversti sklandžiai:
Stoop I did to kiss those lips
In that glowing room
When suddenly she did awake,
Her eyes filled with doom.
From silks her hands were round my neck
Escape there was no hope,
A brief flash of teeth is all I saw
And gone was my throat.
Her blood lust deep, she swallowed me
Red was all I saw,
She drank her fill and watched me fall
Gently to the floor.
Tik pamanykit- keturiasdešimtas kartas per vieną dieną. Ir kas dieną vienas ir tas pats. Meilei, dievui ir kūrybai esi priverstas paklusti. Kaip apsėstas ir įkvėptas kartu. Kad jums to linkiu, nė sakyti nereikia, taip aišku.