Dar kinai sakė, kad nesusipyktum su moterimi vakare, nes miegosi vienas. O kad galėčiau užmigti!.. Ir kai naktį perrašinėjau „Žvejus ir žuvėdras“, pašalių tamsa pasidarė karšta ir pradėjo spausti, stojusi už nugaros. Štai taip į mane prabilo nakties dvasia: „Tu visada lauki ryto šviesos kaip išsigelbėjimo ir skaistaus gyvenimo džiaugsmo, bet po nakties sparnais prisigeri jos vaizdų. Tu esi pelėda ir vilkas- toks laukinis, jog man nė nereikėjo tavęs vilioti. Atminki, kad sudegsi per ryškioje šviesoje. Bet kadangi sutikai ir stebėjai visas savo gyvenimo naktis, prijaukinta tamsa atvers tau savo gelmes ir daugiau niekada nebeveikščiosi vienas. Dabar tu esi aš.“ Ir vėl šešėliai pasitraukė pakampėsna. Atsilošiau kėdėje ir jos ranktūriai mane apkabino. Skęsdamas po grindimis ir cokoliu link žemės centro, jaučiau, kaip mano siela kopia vertikale. Ji žvelgia miegančian pasaulin it besvoriai Šagalo lunatikai, tuomet griūva, suimta sunkio. Grįžau į švytintį kambarį. Saulės spinduliai išryškino klosčių, gaubiančių jos pieninį kūną, litofanijas. Kas man atsitiko po to, atleiskite, neturiu laiko išversti sklandžiai:
Stoop I did to kiss those lips
In that glowing room
When suddenly she did awake,
Her eyes filled with doom.
From silks her hands were round my neck
Escape there was no hope,
A brief flash of teeth is all I saw
And gone was my throat.
Her blood lust deep, she swallowed me
Red was all I saw,
She drank her fill and watched me fall
Gently to the floor.
Tik pamanykit- keturiasdešimtas kartas per vieną dieną. Ir kas dieną vienas ir tas pats. Meilei, dievui ir kūrybai esi priverstas paklusti. Kaip apsėstas ir įkvėptas kartu. Kad jums to linkiu, nė sakyti nereikia, taip aišku.

Nedarna- Šėtono serenada,
juoda simfonija- marui duoklė,
giedojimo prikeltos suktos sielos,
laisvos nuo pančių, jos dabar pakils!

Perkirsk apskritimą- visas pragaras ištrūks,
sielų šulinys turi išlikti su dangčiu,
pirmos šviesos šaltiniai, išvarą tamsą,
liepsnų visata gimdo Uroborą.

AB- gražesnė mergina, nei gėlė- marihuana. Žiauriai gera būti išprotėjusiu durnium- jokios atsakomybės. Amžinai mirštu iš meilės! Tu mano nirvana.

Kambary aukštai spigina lempos gaubtas ir, gulėdamas ant grindų, pradedi svarstyti, kur galėtų suktis kitos žvaigždės. Viena siena minkšta nuo ornamentinių mėlynių, kita- aviečių kraujo, o priešais knygų lentyną ji atrodo gyva ir kvėpuoja popieriniu Kristumi. Gebėtum prasivolioti ant žemės tarp bukolinių švenčių kaip ant sniego pievos ir tos vietos bus permatomai blyškios lyg drugelio sparnai.
Kartais pabudęs atsistoji ir irzdamas suki ratus, sumegzdamas kampus aušros spindulių voratinkliu, o vėl aukštielninkas rūkai be perstojo suvėsusiam drėgnam kaip lietuje ore ir girdi, klausai- svyla suktinė. Jos tirpsta viena po kitos ir pagaliau imi jausti plaučius, apsiraizgiusius ir krauju pulsuojančius plaučius ir dūmus, visą aprūkusį kraują. Kūnas trumpam apsinuodija ir įsitempia kaip parketo lenta. Neplatus ir tamsiai raudonas. Taip viskas bent akimirkai nustoja egzistuoti- net tai, kas buvo, truko geriausiu atveju kelias sekundes lyg pati amžinybė. Retai, bet atsitinka, kad pergyveni ją, pajauti tas kelias sekundes kaip kokį galutinį apsvaigimą. Dar ilgai sukasi galva ir tu nieko nesupranti. Nori namo, bet palauk, tu juose esi. Nori namo, o ne kilti liftu tarp mygtukų, tarp pogrindžio ir Babelio aukščio.
Guli ant sustingusių pelenų, ant išdegintos nežemės ir tu jautiesi kaip ji- tiek pat rūgštingas. Guli ugnikalnio papėdėje ir tavo nugara šyla. Dangus giedras ir ryškiai mėlynas. Lava sodriai tamsi. Atsikeli, apsvaigsti, nesupranti, bet tokia tavo tiesa, ir kiek mato akys- visur tokia pat žemė, begalinės grublėtos juodos plynės, kietos. Vietomis kyla garai. Net nežengteli, tik ramiai guliesi ten pat ir pasineri giliau, gal pajuosti. Galva plati ir tuščia, nevėjuota. Ir tu tampi toks skaidrus, nebekruvinas, kad viską matai tik veltui vangiai kaip atbulai sukamą kino juostą- traškančią, tilstančią, praeinančią. Galėtum pamojuoti prieš jų veidus juodu kaučiuko falu- kipšišku, taip Eifelis ir pati mirtis nustoja ką nors reiškus. Sakytum, vienpusis bilietas į liūdesio laukus. Kokia paguoda būtų, jei abi-

Pamenu, parke gyvavo toks žaidimas „riešutų gliaudymas“: pisi draugui per kiaušus iš pasalų bet kuo: rykšte, kerzu, alaus bonke. Anas parkrenta ir raitos, kitas verkia iš skausmo, tik visi supranta, kad vaikinai priplėkusios taikos metu pasiilgę velniško žiaurumo. Manęs taip niekas neveždavę: nei kašis, nei daužymas, nei smilkymas šv. Angelų Sargų bažnyčioje. Aš šiaip jau čia labiausiai apie ją... Mums penktadienį berymojant prie laužo ant Vilnelės kranto ir stebint dirbančius žmones (trys mano paguodos), kilo diskusija, kuria kalba kalba velnias. Buvo iškelta iš pirmo žvilgsnio taikli hipotezė, kad griežtai vokiškai. Aš, prispažinsiu, prie žmonių esmi labai negalvotas, tad kaip įsimylėjėlis leptelėjau, esą, aukštąja prancūzų. Dabar iš to galiu tik nusijuokti ir eilinį kartą garantuoti- kiti yra xuxnia. Ir vienumoj galvoju: kai jis gyvate pasivertęs viliojo Ievą, dievaži, turėjo šnypšti lenkiškai, czy to prawda, Szatan prawdziwy? Bet praktika liudija, kad prabyląs, kaip jam patinką, žodžiu, poliglotas, net klasikinis filologas. Tik palaukit, vaikinai, o kaip su kalbų dovana apaštalams, kada ant jų nusileido šventoji dvasia? Kaip tąją krikščionybę išgliaudyt!? Jei trumpai, sakyčiau, kai žmogaus veidas, nusėtas vočių, galva sukiojas ant pečių, o balsas it riebaus pisuoklio, nesvarbu, tai aramėjų ar kosų- esmė ryškai akcentuojami šnypščiamieji dvišakiai garsai: reikalą čia turim su kuriuo nors iš Absu, Abadonu ar visu Legionu. Ir priešingai, jei žmogaus akys švyti, jis kalba tartum liudytų tiesą ar čiurlentų upelis belekuria kalba, prisiekiu, ieškokit baltašiknio balandžio ir bergždžios nedeginančios ugnies. Tai toli gražu ne viskas. Yra dar du žaidimai: strazdanėlė ir sausainis. Daugiau religijos tyrinėtojų laisvų asociacijų būtų tikras progresas. Aš čia tyčia palieku laisvos erdvės augimui, juk mano sritis- sunkiasvorė slogi literatūra. Hemingvėjus- prarastoji karta, Parulskis- prarastoji karta. Mes, ką, blet, normalūs!? Jau veikiau susipisiu, negu suvienodėsiu. Kaip gaut tą supistą diagnozę?

Šiandien- pačią gražiausią dieną, jaučiuosi gerai su blogu. Nežinau, ar įmanoma niekad bent kaip neužsipisti, mažų mažiausiai dėl praeities. Ak, kokia ji visad atmintina, kur aš buvau, ką dariau, kas mane darė. Geras popierius. Flow dance come on show must... Dar viena nesąmonė kaip mano keršto planai ar vėliavų vagystės, kurioms visas Užupis sako „Ne!“ Rudenį ramiai, vaikinai.

Kai trečią nulis nulis su savo mieliausiu iš velnių- Absu- svajingesniu net ir už Getės mirmidoną- sėduos Paskutinės vakarienės, svaigstu. Pačiu laiku kilnojam ragą, geriam. Viena Rabelė, išjota po lygiai nacio, tada- žydo (šitie per amžius pisos traukiniu kartu), mãno taip seksualumą vyro bundant- geriant. Net Mefistas šitiek nenusišnekėjo, kurva. Garuoja tamsios Cerberio devynios blužnys, visai subliuško, sudeginkit mane, visos kurvos! Įmeskit vandenin, pakarkit, tuomet nuvalykit LDK, mano naujas tagas- MiŽu. Vanoju Užupy, Senamiesty nakčiu- beprotnamis man garantuotas. Savęs įsivaizdavimas vilku- štai kas gėrimas pilnaty su velniu! Kokia buveinė! Many dievas su šėtonu gyvena. Pirmasis, žinia, užmuštas, antrasai- Legionas, nes jų daug. Ir dabar visiems pasiutus muzikikė. Trypiam, kaputnikai, tada sudeginkit mane ir nuvalykit nuo sienų LDK.

Žmogus, kuris niekada nekeičia savo nuomonės, yra kaip stovintis vanduo ir veisia proto šliužus! Kiek daug tokių jau supuvo! Jie klupinėja per mirusiųjų kaulus ir svajoja vadovauti kitiems, kada patys turėtų būti vedami.

Rašau evangelinę poeziją po 30 lt už puslapį, bet šiaip tai rašykit į privatą kad ir kalės.

Kada ant manęs, kirmėlių puota virtusio, vaikinai, užritins akmenį, labiausiai norėčiau, kad koks raudonas Diržys ekspresyviai iškaltų „Nebuvai sveikas, tai būk negyvas“ arba „Dabar, o nemirtingume, man ant tavęs nusispjaut.“ Nors fuck. Tiek pinigų gal ir neturėsiu. Čia per gerklę ir dažus. O šiaip tai, kaip minėjau, pašokti galit visada. Tik neįlūžkit.

[čia, o skaitytojau, jeigu esi išprusęs ir mąslus Žmogus pats iš savęs, turėjai paklausti- "Ar išties ponia Mirtis tik tiek verta, kaip šisai šunsnukis rašinėja!"- autoriaus pastaba, ane?]