Agresijos praktika

Argumentas bet kokiomis priemonėmis padėti silpniesiems ir krikščionims nukeliauti į dangų ne (iš) pažįstant gailesčio nei užuojautos.

Buvo romus Kūčių vakaras. Po tradicinių šeimos vaišių keliavau iš Žvėryno į savo namus Užupyje. Įlipau į 11-ą autobusą: jo maršrutas vingiuoja pačia vaizdingiausia ir emociškai turtingiausia Vilniaus dalimi- Senamiesčiu, tad visą laiką ganiau akis pro langą, nugrimzdęs savo mintyse, trumpam užkabindamas ir įtempdamas žvilgsnį šen bei ten, ir žiū: šalia šv. Onos bažnyčios vaikiščias sviedė gniūžtę į autobuso langą! Sniegas, tykšdamas ir žliaugdamas stiklo paviršiumi tiesiai priešais mano nosies galą, akimirką lekioja į šalis, bet aš vis tiek nevalingai atšlyju. Lyg instinktyviai iškart nuėjau iki vairuotojo kabinos, prašydamas sustabdyti autobusą už pirmo kampo, ir po minutės jau buvau netoli to kvailiojančio vaikėzo. Stovėdamas už nugaros, uždėjau ranką ant peties ir, jam atsigręžus, tariau garsiai ir tvirtai:
-Sveikas!
-Labas. - atsako; jo akyse matyti pasimetimas, svyruojanti abejonė. Juk mane regi pirmąkart ir nujaučia, bent jau privalo nujausti.
-Ką čia padarei?
-Nie-ko. - užsikirsdamas ir pasisukiodamas išspaudžia.
-Ar man meluoji? - klausiu šiek tiek palenkęs galvą prie nepilnamečio veidelio.
-Ne. Nea n... - numykia.
Ak, kokia klaida- kad jaunučių burna nepasakytų teisybės! Galima atleisti šelmiškus pokštus, tačiau melas į akis uždegamai siutina ir pykdo.
Palingavau galva į šalis, triskart, tartum diletantiškai sučepsėdamas, ištariau tą šlapią „c“, orą traukdamas savin, kada liežuvis remiasi į gomurį.
-Dar mažas, o jau melagis! - ir, uždėjęs abi rankas ant jo pečių, šiek tiek trukteliu jį savin, tuomet pasišokėdamas kelieniu žiebiu į saulės rezginį, jog jis parkritęs dar pačiuožia ledu.
Visa energija teka pagal Didžiojo magneto įgeidžius ir kvailys, jį ignoravęs, guli sniege ant sušalusios žemės, pritrauktas. Jo nuo alaus apduję bičiuliai ir bitės be draugingumo ženklo skyrium žengtelėjo atgal ir pasimetę ėmė dairytis kas kur. Neįtikėtina, kad alkoholyje nebūta drąsos!
-Aš irgi nieko. - nusišypsau ir švilpiniuodamas patraukiu per tiltą ir toliau Užupio kalvagūbrio riesta keteros viršūne.
Aišku, pats begalę sykių esu laidęs sniego gniūžtes į automobilius, autobusus, troleibusus, motociklininkus, net praeivius. Į dviratininkus- obuolius. Ir kadangi kiekvieną patirtį vertinu labiau už gryną auksą, viskas, regis, puiku ir tinka, prasminga atsidurti priešingoje barikadų pusėje. Kitavertus, vienus žmones „veža” nutrūktgalviškos išdaigos, kitus- ironiška, tačiau smurtu išreikšta agresija, kada tiesa jėgos pusėje (kūnas tartum prisipildo ir teka begaliniu grožiu). Nyčė netgi eskaluotų, kiek praktiškai nusipelniau bendrai naudai: kas tavęs nenužudo- padaro stipresniu. Beje, apgirtęs berniūkštis, esu tikras, neliks luošiu anei invalidu, užtat pamoką gavo neįkainojamą. Patirtis daugiau negu pusė savojo „Aš”, o skirtinga patirtis pripildo absoliučiai. Jo atžvilgiu tikiuosi prisidėjęs ir paskatinęs „valios galiai” impulsą, vildamasis, kad vieną dieną jis netaps toks gudrus, jog susprogdintų autobusą, kuriuo aš važiuoju.
Panašiai svarstau ir apie krikščionis- bujojančius ir savo bukoj silpnybėj besivartančius dvasios skurdžius. Teologinis mistinis apreiškimo bei paslapties stiklas priešais į jų akis lekiančias ugnines pragaro gniūžtes: vieni būgštauja ir krūpčioja, kiti jaučiasi iliuzoriškai apsaugoti. Patys egoistiškiausieji į save riestais nagais siekia iš kitų nuodėmių sau išpešti amžinąjį gyvenimą tame išsibezdėjusiame gyriuje, dauniškame vajuje. Ir visi tiki, nors nė vienas nei dievo, nei velnio nežino. Tačiau jei „suvokimo durys būtų atviros, visa žmogui atrodytų, kaip yra- begalybė“ (William Blake). Mano šeimininkų šuo nė kartelio jokia gaida neamteli, jog yra nelaisvas. Jam gimininga kališka dvasia gožiama pripranta.
Tad nei dangaus, nei pragaro patarlė būtų (laisvės): savo galimybėmis beribė yra erdvė be mirties ir be gyvybės, kada esame tik indai- štai dievybė sklendžia ir pildosi nuolat, jeigu laikas yra (amžinas).

[Aukščiau pateiktas tekstas yra rašto pasekmė be jį sąlygojusių įvykių- aut. Px]