Sako, kad žmonės šiais laikais neskaito. O kas gi sako? Irgi žmonės. Kad ir kaip būtų žmogiška kitą peikti dėl to, kuo pats nusikaltai, galų gale tai vis viena atrodo šiek tiek keistai. O ir kam tas skaitymas? Geriausia meditacija juk čia, ant sofos. Vietoj "Om" čia skamba "Zzz"...

Vis dėl to, negerai, kai žmonės visiškai neskaito, oi negerai. Tada dievukai ima ir įsižeidžia. Štai mano kolega, Jėzus Kritęs, vakar didžiai pasipiktino išgirdęs žinomą savo nuotykių citatą - "Lozoriau, kelk." Nesąmonė, sako jis. Mulkiai visa tai užrašinėjo, sako jis. Turėję būti, jis sako, "Lodoriau, kelk". Mat nelaimingasis Lozorius buvęs toks uolus sofbudistas, jog jam pasinėrus į itin gilią meditaciją ("Zzz...") jo seserys pamanė, jog anasai mirė, ir iškvietė artimiausią stebukladarį. Kuris tuoj pat suuodė, kas čia dedasi, ir nutarė padaryti galą tam, ką jis laiko lodoryste (o kur tolerancija kitiems tikėjimams?). Taip ir pasakė Jėzus Kritęs - "kelkis, lodariau, bo sandalą snukin sukišiu." Kadangi jis buvo vynu ir aviena įmitęs raumeningas vyriokas su baikerio plaukuosena, tepaluotomis mechaniko rankomis ir apskritai gan grėsmingai atrodė, tai anasai lodarius Lozorius ir pasikėlė, ir žmonės nudžiugo, o žygdarbis buvo kiek pagražintas, kiek pacenzūruotas, ir įrašytas į literatūros metraščius.

Štai taip viskas ir buvo, o nemokytieji žmonės toliau dievulius pykdo, net neatsiprašinėdami. Štai ir prakeiktieji narkomanai - surijo visus čipsus, nei į parduotuvę eik, nei atsiprašyti liepk.. Kritęs sako, jog visuose juose matantis save, ir man dėl to neramu. Su kuogi aš dirbu, po velniais kad jiems kur nušvistų pakinkliai, reiktų gal kokio oficialaus darbo ieškotis, bet - krizė..

O Užsienio Šaly, girdėjau, komunizmas klesti, bedarbiai mirtingieji gali būstus išsilaikyt, studenčiokams mokslas nekainuoja. Tai ir bėga lietuvninkai, tautiškų knygų pundelį po pažasčia pasikišę, idant Tėvynės nepamirštų. Betgi ne spausdintas žodis, o darbai žmogų puošia.

Tad išaušus dar vienam sunkiam rytui, kai už lango šaudoma, bėgama, kraipomos istorinės tiesos, dievai nebegali iš savo doro darbo pragyventi, o mirtingųjų darbo kaip nėra, taip nėra, telieka mėgautis Zz meditacija ir viltis, jog ji padės, kaip kad Lozoriui padėjo ramus gulėjimas susipažinti su sandaluotu, tepaluotu viršininku, kuris jį įžymybe padarė knygoje, kurios žmonės nebeskaito..

Na, žmogau, tai kiek tavyje lodoriaus?