Sako, kad žmonės šiais laikais neskaito. O kas gi sako? Irgi žmonės. Kad ir kaip būtų žmogiška kitą peikti dėl to, kuo pats nusikaltai, galų gale tai vis viena atrodo šiek tiek keistai. O ir kam tas skaitymas? Geriausia meditacija juk čia, ant sofos. Vietoj "Om" čia skamba "Zzz"...

Vis dėl to, negerai, kai žmonės visiškai neskaito, oi negerai. Tada dievukai ima ir įsižeidžia. Štai mano kolega, Jėzus Kritęs, vakar didžiai pasipiktino išgirdęs žinomą savo nuotykių citatą - "Lozoriau, kelk." Nesąmonė, sako jis. Mulkiai visa tai užrašinėjo, sako jis. Turėję būti, jis sako, "Lodoriau, kelk". Mat nelaimingasis Lozorius buvęs toks uolus sofbudistas, jog jam pasinėrus į itin gilią meditaciją ("Zzz...") jo seserys pamanė, jog anasai mirė, ir iškvietė artimiausią stebukladarį. Kuris tuoj pat suuodė, kas čia dedasi, ir nutarė padaryti galą tam, ką jis laiko lodoryste (o kur tolerancija kitiems tikėjimams?). Taip ir pasakė Jėzus Kritęs - "kelkis, lodariau, bo sandalą snukin sukišiu." Kadangi jis buvo vynu ir aviena įmitęs raumeningas vyriokas su baikerio plaukuosena, tepaluotomis mechaniko rankomis ir apskritai gan grėsmingai atrodė, tai anasai lodarius Lozorius ir pasikėlė, ir žmonės nudžiugo, o žygdarbis buvo kiek pagražintas, kiek pacenzūruotas, ir įrašytas į literatūros metraščius.

Štai taip viskas ir buvo, o nemokytieji žmonės toliau dievulius pykdo, net neatsiprašinėdami. Štai ir prakeiktieji narkomanai - surijo visus čipsus, nei į parduotuvę eik, nei atsiprašyti liepk.. Kritęs sako, jog visuose juose matantis save, ir man dėl to neramu. Su kuogi aš dirbu, po velniais kad jiems kur nušvistų pakinkliai, reiktų gal kokio oficialaus darbo ieškotis, bet - krizė..

O Užsienio Šaly, girdėjau, komunizmas klesti, bedarbiai mirtingieji gali būstus išsilaikyt, studenčiokams mokslas nekainuoja. Tai ir bėga lietuvninkai, tautiškų knygų pundelį po pažasčia pasikišę, idant Tėvynės nepamirštų. Betgi ne spausdintas žodis, o darbai žmogų puošia.

Tad išaušus dar vienam sunkiam rytui, kai už lango šaudoma, bėgama, kraipomos istorinės tiesos, dievai nebegali iš savo doro darbo pragyventi, o mirtingųjų darbo kaip nėra, taip nėra, telieka mėgautis Zz meditacija ir viltis, jog ji padės, kaip kad Lozoriui padėjo ramus gulėjimas susipažinti su sandaluotu, tepaluotu viršininku, kuris jį įžymybe padarė knygoje, kurios žmonės nebeskaito..

Na, žmogau, tai kiek tavyje lodoriaus?

Sveiki susirinkę šiandieną į Švento Pakajaus Bažnyčią - taip, tai yra Sofa priešais Televizorių. Deja, aplinkai vis modernėjant, Televizorių ir Čipsus ima keisti Kompiuteris ir Žolė. Tačiau tautos tikėjimas nuo to kardinaliai nesikeičia.

Mano šventa pareiga yra atversti žmones į didžiausiąją ir tobuliausiąją religiją - DZIN Budizmą, dar žinomą kaip giminingą Pochujizmui tikėjimą. Esu pasiryžęs tai padaryti, net jei tiks pakilti nuo sofos - taip, teisingai išgirdote! Būti Mesiju - sunkus darbas.

Pirmoji ir svarbiausia tiesa, kurią privalote įsisavinti - tai tobuliausiasis atsakymas į viską:

"Man tas pat."

Pasistenkite įsiklausyti, kiek išminties slypi šioje paprastoje frazėje. Tai tiesiausias kelias į nušvitimą. Kiek problemų jis išsprendžia! Jei žmonės tiek nesirūpintų tuo, kuo nereikia, ir tuo, kas nuo jų nepriklauso, turėtumėme daugiau nei perpus mažiau neurotikų. Ir apskritai, reikia žiūrėti į šviesiąsias puses - štai Amerika prikimšta galingiausių ginklų, ir apsėsta tokios tautinės paranojos, kad net šeimų šunys turi savo psichologus. Būtų juokinga, jei tai būtų svarbu nors per nago juodymą. Akivaizdu, kad jie dar nenušvitę.

Bet šis kraštas... O taip, šis kraštas man patinka. Žmonės, pamatę kieme kažką žudant, užsitraukia užuolaidas ir patenkinti sau toliau vegetuoja. Tiesa, sako, kas per daug, tas nesveika, bet čia juk tiek potencialo! Žmonės visai arti išganymo - ak, jei tik nedirbtų tiek. Reikia nueiti iki sofutės, atsigulti, nieko neveikti ir niekuo nesirūpinti - ir tada ateis Dzin Budizmo Nirvana, ir suprasite, jog be reikalo tiek nervinatės. Šiandienos pamokslas būtent tai ir pasakė.

Viskas yra nesvarbu.

Distancinio Pultelio Viešpatijoje šiandien ramu. Nedrumsčia šios ramybės nei kaimynai, nei skandalai su teisėsauga, nei Vietinės Reikšmės Tadai Blindos, nei skraidančios poliarinės meškos. Viskas aptarta, visos galimybės išsvarstytos, ir Eteris pagaliau užuodžia Šventąjį Pakajų, kuris kaip mat praryjamas naujos bangos laidų, nagrinėjančių itin naujus ir itin originalius klausimus.

Įprasta ramybė, ir, junginėjant kanalus ir šlamščiant traškučius (stebuklas, kad jų dar niekas nenukniso. Regis, ramybė šiandien siekia už sofutės ribų), staiga suvokiu, jog yra žmonių, kurie manimi vis dar netiki.

Na, žinote. Sėdžiu čia, vargstu per dienas, medituodamas dėl visuomenės gerovės, rūpinuosi visų sielomis ir še - atsiranda kažkas, kas netiki.

Snobiškumas, ne kitaip. Būdingas nepriklausomai nuo amžiaus. Jau senokai pastebėjau, kad yra dvi nusisėdėjusių žmonių kategorijos: vieni, išvydę tai, kas pernelyg sudėtinga jų protams, išsyk pripažįsta tai genialumu ir garbina 'gilią mintį' jos nė neradę, net jei minėtoji Apvaizda yra ne kas kita, kaip kliedesys. Antroji kategorija - tokie žmonės, kurie, išvydę sarkazmą, kurio nepajėgia suvokti, tuojau pat paskelbia, jog tai - kliedesys ir stabmeldystė. Deja, abiem šiais atvejais yra nesunku apsišauti, nebent priklausote tai trečiajai kategorijai, kuri iš ties yra išsilavinusi ne mažiau nei apsimeta, ir pamatę Apsireiškimą, iš karto suvokia, tai - šlamštas, ar kažkas kita. Šie žmonės, reikia manyti, jau yra Nušvitę, todėl man dėl jų jaudintis nebėra reikalo. Taip ir toliau, mano vaikai!

Taip, šioje kaimynystėje man dar yra darbo, sielų ganymo. Ir aš dirbsiu, sunkiai, per dienas ir naktis, padušką spausdamas. Nebūčiau Sofos Buda - nesiimčiau tokio vargo, bet kas tuomet man aukas neš, kas mokės už kabelinę? Tad kilniadvasiškai pasiimu pagalvę, paniekinamai perjungiu kanalą, kuriame rodomas didelis valdiškas pastatas, kur kostiumuoti dėdės ir tetos dar sunkiau dirba, savo kišenes pildydami ir vargo nematydami, ir kimbu į darbą.

Jei ne tauta, tai Karma - bet man atlygins. Ramybė visiems.

Mielasis, kad ir kur būtum, kad ir ką darytum, niekada nevalia pamiršti kelių svarbių dalykų. Vienas jų - klausyti, ką sako išmintingi žmonės, ir imti tai širdin bei uodegon.

Aš pats, būdamas virš dviejų tūkstančių metų senumo, nesididžiuoju ir išklausau visų, taip pat ir kitų ne mažiau išmintingų mirtingųjų.

Štai kelios sparnuotos frazės, kalbančios liaudies išmintį. Įsileiskite jas į savo širdis, ir nušvisite.

"Pyragas ne meška - nenuskris." Juk TIKRAI nenuskris.

"Lenk briedį, kol jaunas." Senas tave patį užlenks.

"Netampyk poliarinės meškos už tešmens." Patikėkite, rezultatai ne iš maloniųjų. Nebent supainiosite mešką su meškinu, bet vis vien ne Ingman Vega išspausite. Jei jam nepatiks jūsų paslaugos - bus ne ką geriau nei su meška..

Tikėkite ir mokykitės, kiekvieną dieną.

Taigi, šiandien aš sėdžiu ant savo sofutės ir žvelgiu į apniukusį miestą. Rudeninis oras, ir panašiai. Kaip gerai, kad tas šaltis ir pilkuma negali prasiskverbti pro apmusijusį lango stiklą ir paliesti mano gimtosios sofos.

Arba mano traškučių.

Užtenka jau, kad mano bendranuomininkai (prakeikti narkomanai, tenušvinta jų sielos kelyje į nirvaną) vis sušniaukščia man skirtus smilkalus, kuriuos suneša vis dar, dėkui karmai, dievobaiminga liaudis. O štai šie tipeliai, kurie jaučiasi nepaprastai ypatingi, nes sekmadieniais leidžiu jiems žiūrėti savo televizorių - girdi, jų nespalvotas, ir įstrižainė atsilieka nuo naujausio standarto - jau yra tiek susisėdėję miesčionys, jog bedieviškai nudžiauna man atnašautas aukas. Vietoje mano smilkalų palieka obuolį ir mano, jog atsiskaitę. Pasimatysime mes kitame gyvenime...tegul dangiška palaima juos telydi.

Visa laimė, jog Visatos centras - mano sofutė priešais televizorių ir traškučiai ant jos - vis dar lieka privatus. Kitaip nei tie nelaimingieji, kuriuos per tą televizorių rodo, sugriaunant privatumo, paslaptingumo likučius; ir kurie mano, jog tai - pasaulio viršūnė ir laiko save 'žvaigždėmis'. Ne, mielieji, taip nėra. Pasaulio viršūnė yra niekur kitur kaip štai čia, po mano užpakaliu. Ne jums suprasti dieviškuosius reikalus.