Kasnakt užmerkiant akis aš atsimerkiu sapne, kad išvysčiau tavo veidą. Kaskart papūtus vėjui, aš jaučiu tavo kvėpavimą. Pakėlus akis į dangų aš žinau, kad esam po tuo pačiu dangum. Savaip vieniši, pakeliui į artimiausią gyvenimo stotelę kurioje galėsim sulaukti dar vienos dienos, dar vieno atsiminimo, patirsim kažką naujo , o gal pagaliau surasim ką esam pametę.
Kaskart atsisukus atgal negaliu neprisiminti kaip žiba tavo akys. kokio skonio tavo ašaros  ir koks stiprus tas jausmas, kuris niekaip nepaleidžia mano širdies. Tu vis grįžti pas mane, per mano sapnus. Iš naujo atkurdamas visas ašaras bėgusias mano veidu. Randi mane. Suradęs apnuodini mano mintis, o širdis iš naujo pamilsta. Sugražindama visas akimirkas, begalinį ilgesį ir tavo šypseną. Esu pasimetus. Nebežinau ką daryti. Kaip palikti tave visam laikui? Kaiptave paleiti iš savęs? Žinau darant didžiausią klaidą savo gyvenime, bet nors kartą ir visiem laikam išsiaiskinsiu ką praleidau, kai buvome kartu. Ir ko dar lyg šiol nepasttebėjau.