Ramus vakaras mintyse...

Vėlu...
Išėjus į lauką stoviu nakty,
Sausi lapai bėgioja gatve,
Išbalę debesys slepia juodą dangų.
Esu visiškai rami.
Man nebaisu stoveti naktį tarp,
Sušalusių žvaigždžių.

Atrodo pasaulis po mano kojom,
Tuščios gatvės, aplinkui nieko nėra.
Ramus vėjas kedena mano plaukus,
O blanki šviesa sukuria iliuzijas.
Dangaus bedugnėj nardo mėnuo,
O aš viena, dar vis stoviu lauke...

KAi rami širdis palaidos meilę,
Ateis nauji jausmai.
Dabar tik paprastas svajonių paukštelis,

Miega kol rytas ateis...
Užgęso lange šviesa,
Susigūžė tyla prie mano kojų.

MAno pasaulį paliko meilė
Ypatingam spindesy paskendo.
Lūpos šaukiasi, bet veltui
Išaušus rytui bus kitos mintys.

Toli jau tie jausmai,
Oro bučiniai bereikšmiai,
Daugiau nepalies tavęs.
Ejo nuostabus laikas, kai buvom kartu,
Liko mažos akimirkos...

Kodėl melas tampa tvirtesnis už jausmus?
Aš nieko nebesuprantu...
Dabar esu viena šioj nakty.

MAno likime daugiau nebus tavo akių,
Eisiu vėl gyvenimo keliu,
Svajonės ieškos naujų veidų...

Glosto skruostus ašaros,
Erzina susikaupusios mintys,
Reikia laiko viskam pamiršti
Ir įvertinti tai kas buvo...
......................................
Išsiblaškęs dangus slepia mėnulį,
Ramu...

Naktis, kaip pasakų pilis
Išdidi, tvirta ir rami, labai rami.
Eidama tuščia gatve jutau,
Kaip skausmas palieka mane.
Atsirado vietos širdyje...
Su tyla palieku prisiminimus apie tave.

Nebereikia man tos šilumos,
Esam toli nuo savęs pačių.
Su baimę pasitinkam rytojaus dieną,
Už skausmą, melą reikia kentėti.
PAtys susikūrę pasaulį jį sugriovėm...
Rankos švelnios, bet žodžiai pikti.
Atmerkiu akis...
Norėčiau sustabdyt pasaulį,
Tapti krentančia žvaigžde,
Atsiriboti nuo visų, pabūti viena...
--------------------------------------
Juoko nebėra, nei šypsenos,
O naktis tampa vėsesnė.
Gal paskendus tyrame rūke

Matysiu visą tiesą
Užgęsusiam lauže dar rusens liepsna...
Saugosiu ją, kaip prisiminimą.

Mylėti reikia atsargiai,
Ypatingi buvo laikai, dabar aš viena.
Liūdesys užvaldė mano kūną
Ir matau tik juodą dangų.

Tavęs jau nebus šalia,
O mano pasaulį puoš kita šypsena.
Dar vis stiebiasi gelė, šaukiasi saulės.
Ėjo laikas, saulės nebuvo, nebus...
Laimės sparnai dideli,

Kančiai atėjus jie tampa gležni.
Aš dar tikiu, ke kartą skęsiu meilės bangose.
Dangumi prabėgo sapnai

gera kartais pabūti vienai...
Eikvoju savo energija dėl sudužusių vilčių,
Ranka paglostau pumpurus,
Ir nakties tamsumoj kviepuoju pavasario oru...

Žemė nebe tokia įalta po sniego,
Meilė atsibunda po miego,
O aš dar jaučiu angelus šalia savęs.
Namuose nebeliko šviesų,
Ėjo į neviltį pasiklydusios sielos
Su debesim uždengsiu tavo dangų

Yprastas gyvenimo kelias pasibaigs,
Ranka glostanti plaukus liks praeity.
Atšalo jausmai... Jauti..?

tu buvai mano likimas
Ir visas dangus po saulę.
Egzistavau kol tavęs nesutikau...

Kylant ryte saulei žinojau, kad gyvenu,
Užmiršdavau save, mačiau tik tave,
Ruseno ugnis manyje
Ir ji užgęso kai tu išėjai.
Esame kaip maži vaikai...

Mylėjom, bet nesupratom,
Yra jausmai mūsų širdyse,
Lūpose bėgiojo bučiniai..
Išėjome abu... ir jau senai...