Vieninteliai vaistai nuo vienišumo, pabūti vienišam...

Viskas bėga į praeitį
Ir lieka tik akimirkos.
Esamas laikas atrodo bereikšmis.
Noriu matyti ateitį, žinoti kas bus
Ir iš tiesų norisi rasti meilę...
Nuostabiai tyrą ir teisingą meilę,
Tokią - kuri būtu graži.
Esu per daug liūdna,
Lyjantis lietus už lango
Išreiškia mano būseną.
Aš verkiu kartu su dangum,
Išgirsiu balsą toli iš debesų...

Vis dėl to, esu viena...
Atšalo buvę jausmai
Ir praeitis liko migloje.
Suprasti niekaip negaliu,
Tas laiko tarpas, kai buvau su juo kartu...
Atrodė viskas per daug nuostabu,
Ieškoti laimės nereikėjo, ji buvo šalia...

Neliko jausmų, tik prisirišimas.
Užteko kelių žodžių,
O dabar jau viskas kitaip...

Vienintelis prisiminimas - rožė
Ir ji jau vysta, nes nebėra jausmų.
Esu viena... ir vėl...
Nušluostau ašaras nuo savo veido,
Ilgėsiuos tų akių...
Švelnumo pilnų ir niekada nesuprasiu
Už ką toks skausmas,
O rankos šaukiasi laimės...

Pasaulis vėl sustojo,
Aš jau žinojau savo likimą, bet netikėjau.
Buvau naivi, norėjau meilės...
Ūkanotos mintys, neaiškios, nesuprantamos.
Tik manyje juda šiurpuliai, tik pas mane
Ir sukurtos iliuzijos sudūžta.

Vienintelis jausmas, kad aš tuščia
Ir manyje neliko nieko.
Esu sužeista, susmeigtas peilis giliai į širdį.
Nebereikia jau tų bučinių
Ir saldžių žodžių...
Šiandien likau vieniša...
Aš dar kovosiu dėl pasaulio, dės savęs
Matysiu tik nuoširdžias akis...