Tą dieną, kai pasijaučiau laisva po devynerių stiklo konteineryje sudužusių metų, beprasmiškai naršiau pažinčių svetaines, nesitikėdama nieko rasti, atrasti, suprasti... Tiesiog užmušinėjau laiką, nes nedarbingumo pažymėjimas po krūties operacijos vis dar tęsėsi, vis dar buvo šiek tiek liūdna, bet ašaros jau nebetekėjo upeliais ir negėlė toj vietoj, kur turėtų būti širdis. Turbūt ji vėl sueižėjo kaip senas duonos kepalas: sausas, kietas, be kvapo... Nežinia, ar kas nors bent girą norės iš jo užraugti...

O tos internetinės pažintys ne mano sielai... Bet kažką reikia daryt, kai ta siela jau visais stogais čiuožia. Paskyriau sau  kitą namų darbų užduotį: „Kodėl moters akys nusilpsta?“. Todėl, kad per stipriai myli, todėl, kad mylėdama pamiršta save, todėl, kad trūksta vyriško dėmesio... Kur jo gauti? Pažinčių svetainėse. Jeigu užsiregistruosi keliose iš karto ir nepatingėsi sukurti intriguojančios anketos, dvi savaites nespėsi atsakinėti į laiškus ir pasimesi tarp gerbėjų vardų, veidų ir komplimentų. Psichologiniai žaidimai, jeigu nežinai, ko tikrai nori ir tikiesi. Ir ne tik psichologiniai. Pastebėjau, kad ryte, darbo pradžioje, vyrų potencija sustiprėja. Ir taip maždaug iki 17 val.:). Tada galima žaisti erotinius susirašinėjimus, susikalbėjimus, susimatymus, susiskaipinimus, susivebinimus ir t.t. Labai svarbu neužsinerti ant kokio seno vilko, kuris gaudo naujas anketas, puikiai įvaldęs komplimentų meną ir viską žino apie moters erogenines zonas. Ir apskritai- svarbu neįsivelti.

Taigi tą dieną beprasmiškai maigiau klaviatūrą, atsakinėdama į daugybę naivių, kvailų, tuščių klausimų ir perskaičiau vieną naują laiškelį: „POWER!!!, SUPER!!! JĖGA!!!!“ (čia apie mano anketą). Nieko neatsakiau, pasirodė eilinis laiškelis ir tiek. Netrukus atėjo dar viena žinutė :“ BŪKIM GERI BIČAI!!!“  Nusiunčiau šypsenėlę, nes „bičai“ nuskambėjo kažkaip gėjiškai, bet vis dėlto pasidomėjau anketa. Vau... Joga, meditacija, sveika gyvensena ir t.t. Pradėjau susirašinėt ir ... netrukus pajutau, kad ši siela man artima. Išdrįsau paskambinti. Jaučiausi kaip mokinukė, atėjusi į pirmą pasimatymą: virpėjo balsas, kaito skruostai, painiojosi žodžiai... Bet malonus balsas netrukus nuramino. Pamažu pajutau kaip manimi srovena kažkokia šilta šiluma, atsipalaiduoja įsitempę raumenys, pasaulis susikoncentruoja tik į tai, ką girdžiu, tik į balsą...Trumpam pamiršau savo žemiškas problemas ir iškeliavau į kažkokį mielą, šiltą, lengvą pasaulį... Kai grįžau į save, supratau, kad manimi sroveno toli esančio žmogaus žodžiais perduota mentalinė energija...

Tą naktį pirmą kartą po pusės metų ( nuo tos dienos, kai gavau į rankas siuntimą pas onkologus) užmigau ramiai, palaimingai ir be vaistų. Rytą pabudau kartu su paukščiais kaip ir buvau kažkada įpratusi. Vėl išbėgau į mišką. Bėgau ir šypsojausi. Kvėpiau pavasarinę žalumą ir šypsojausi. Klausiausi čiulbėjimo ir šypsojausi. Stabtelėjus ant kalnelio prie ąžuolo, padėkojau savo angelams, kad išklausė, paėmė skausmą, širdperšą ir atsiuntė man artimą sielą- MANO ŠIMTAKOJĮ.

Pamenat V.Žilinskaitės literatūrinę pasaką „Žiogas stiklinėje“ ? Berniukas  pagavo žiogą, netyčia nutraukė jam koją, parnešęs namo pakišo po stikline, pridėjo žolių, įpylė vandens ir paliko ant palangės kaip gyvą žaisliuką. Visokie vabalėliai- musės, vorai, plaštakės- stebėjo jo kančias, tyčiojosi, aikčiojo, bet niekas nenorėjo padėti. Tada atitrepsėjo šimtakojis ir tarė: “Na ir kas žiogeli, kad aš turiu šimtus kojų. Mane net višta lengvai aplenkia. O tavo tokia gera ir didelė širdis, kad jos neatstos net tūkstančiai sveikų kojų“.  Žiogelis nusišluostė ašaras, nusišypsojo ir padėkojo: “Ačiū tau, tu grąžinai man jėgas ir viltį“.

Aš nežinau, kas bus rytoj, nežinau, ar sutiksiu tą malonaus balso žmogų, žinau, kad GYVENSIU. Žinau, kad jis grąžino man jėgas ir viltį ir atsirado kitą dieną, kai sudaužiau stiklainį nuo žalių pomidorų.