Noriu, kad kvepėtų jazminais ir būtų gaiva, o ne sunkmė aptemdžiusi mūsų kasdienybę. mažiausias spindulys - atokvėpis. viltis vėl praregėti atsibunda kiekvieną rytą sunkiai slenkant iš lovos ir kiekvieną rytą vis sunkiau atsikelti. jeigu man lieptų miegoti, aš neičiau. jeigu man lieptų keltis aš taip pat neičiau. apskritai, jeigu ką nors lieptų nieko nedaryčiau. ir apskritai nenoriu nieko , dėl ko vėliau kiltų bent mažiausia abejonė. o abejonė yra mažų mažiausiai kiekvieno mano sušikto gyvenimo akimirka. kodėl? nežinau pati. ir nerasiu klausimo niekad. neabejoju, kad neabejočiau jei man leistų gėrėtis gaiviu, skambiu ir mane šaldančiu žvilgsniu, ir vaizdu. žvilgsnių nėra, jų niekados per daug ir nebuvo. man patinka kai žiūri į akis taip atvirai, nuoširdžiai, mylinčiai, atsakančiai, neabejojančiai ne dėl mažiausios smulkmės. niekad turbūt nesu mačius tokių žvilgsnių man. man patinka kai žmonės nusuka akis, nes susigėsta, ne susimauna, o susigėsta taip meiliai. kai įsistebeilija ir galvoja vien apie tavąsias akis, o ne apie kažką kitką. žiūri žiūri žiūri. tik gaila, niekados nežiūri į mane. niekados niekas nežiūri į mane taip, kad aš pajausčiau, kad žiūri, o ne žiūrinčiai galvoja apie kažkokius kitus šūdus. šūdai užėmė viską, net akis, žvilgsnį, atstumą. kai matai žvilgsnį norisi verkti, dėl jo nebuvimo. kodėl? nežinau. paskęstu
gal turbūt ir niekada nepamatysiu tą ką noriu matyti. nes vistiek matau tik tą ko nenoriu. nenore nerandu bent ko nors gražaus bent krislelio sušiktos dalelės tiesos. aš netikiu savimi ir apskritai, niekuo netikiu
net ir nenoriu
nes žvilgsnių nėra