trečiadienis viską gali

tebūnie man telieka idiliškos dainos, be kurių aš turbūt jausčiausi dar ilgiau tempiama- už plaukų. tas jausmas tęsiasi ilgiau kai esi tempiamas, tampomas, o ne šukuojamas ir glostomas. išsitampė jausmai ir pavirto nesibaigiančiais spagečiais, kurie gali būti tik išsiurbti iš manęs.,, and my words hang in the air'' nuolat taip skamba, kadangi words tėra words ir jie negali daugiau nieko, tik kyboti ore ir vaidinti didelį vaidmenį mūsų gyvenimuose, kad ir kokie menki bebūtų. nors mes, veikiami žodžių, taip, būtent žodžių, kurių mes laukiam, skambindami galvoj kiekvieną skiemenį, tikimės ir viliamės, kad jie nevaldytų mūsų proto. aš sakau sau, kaip amerikietis kiniečiui, nuoširdžiai bandau išaiškinti, kad man dabar linksma, bet manasis vidinis kinietis nesupranta nesupranta, kad ir kaip norėtų. prisimerkęs deja. bet šį kartą žodžiai to nesupranta. ką gi, prieš jausmus nepakovosi. prie žodžius kovot gali, jiems aršaus ginklo nereikia, nes jų baisiausias ginklas yra menkiausias jausmas ir jis, kaip atominė bomba, pavers viską didesne sumaištimi, nei tikėtasi. bomba sprogo ir manasis vidinis žaisliukas sugedo, tikiuosi trumpam, kas nors padės jį pataisyt, ir užves vėl ir vėl ir vėl iš naujo. jam juk taip pat reikia priežiūros, nors jis ir nejaučia nieko, bet užsivesti pats negali, o gaila. bet nieko tokio, aš nepykstu, mechanikų aplink mane daug, daug, daug. jie niekados nesužinos, kad tai jie, jie yra mechanikai, taip padaro, kad jis veiktų, jie. tampoma ne tampoma, o kažkada juk reikia ir tai pajusti dieną, ne tik tomis naktimis, kai kūnas jaučia, baisų sopulį, sopulį, mano jausmų, mano sustojusio laikrodžio. jausmai- didžiausias priešas man, mano nakčiai, mano kūnui, jis kaip vanduo, lyjantis, lyjantis ir lyjantis... ir rūdijantys plienas, kuris pavadintas nerūdijančiu, neatsilaiko prieš baisesnį už sapną, baisiausią vandenį, atrodo, tokį tyrą, kad niekas net nepagalvotų, kad jis... taip galėtų.