Kiekvieną dieną Solė mėgdavo žiūrėti pro atdarą langą, pro kurį kiekvieną rytą vis labiau ir labiau kvepėdavo pavasariu. Ji niekada neidavo linksmintis į miestą, nes ji nemėgdavo visų tų važinėjančių ir tokį beprotišką garsą ir smarvę keliančių robotų. O kai tekdavo būti toje tankumynėje šlamšto, ji su savim pasiimdavo savo draugą, kuris vadinosi Mafiu, ji jautė, kad jis jai teikia pačius nuostabiausius jausmus ir mėgdavo su juo žaisti, ir taip pasimiršdavo gausmas ir ūžesys, gąsdindavęs ją kaskart vis labiau. Mafiu mėgdavo stebėti ją, kaip ji jam šypsosi ir žiuri į jį, kaip myli jį akimis. Jis negalėjo jos mylėti, nes jis tebuvo minkštas ir bedvasis, kaip kempinė, jis tegalėjo tik siurbti jos meilę. Mergaitė suprasdavo, kad jis niekados nesupras jos meilės, nes jis tik žaislas, kurį ji rado parke tarp gėlių.
Žaislų ji turėjo, bet visad pamiršdavo juos egzistuojant. Tądien jai teko vesti brolį į darželį ir einant atgal, ir uodžiant ore tvyrantį jazminų kvapą, jos kojos nuvedė ją į gražiausią miesto parką, kuris tokiu metu būdavo nuodugniai užpildytas įvairiausio tipo žmonėmis: nuo mažiausio – kišančio sau rankas ir kojas į burną - iki didžiausio kišančio ranką su cigarete burnon (lygiai kaip ir vaikas) ir vaidinantį nepasiekiamą ir nepriklausomą nei nuo pavasario, nei nuostabiausio kvapo. Ir iš tikrųjų jie tapdavo nepriklausomi kvapams ir džiugesiui tų, kurie mylėdavo vėjo nešamą kiekvieną kartą vis nuostabesnį medžio ir žiedo atodūsį, atodūsį, kuris, atrodydavo, kaip pats pirmas, pats nuostabiausias ir pats paskutinis, pats giliausias ir jausmingiausias, kuris, rodėsi, niekad nebegrįš.. pilnatvė ir tuštuma pildantį kūną... ir galų gale sugadinta nuotaika ir nosin įsikūnijęs miesto triukšmo kvapas privertė mergaitę pabusti iš, atrodė, sapno, sapno sapnuoto prieš keletą akimirkų. nors visa tai siaubingai sutrukdė jos patirtai ekstazei, ji vis dėlto pamatė ant žemės besimėtantį žaislą - tokį žaislą, kokio dar gyvenime nebuvo regėjusi. Jis jai priminė tą žavią jazminų akimirką, jis įkūnijo akimirkos išplaukimą ir įsigalėjimą laike, erdvėje, sieloje, bet kurioje dalelėje. Jis jai suteikė laisvės pojūtį, atitrūkimą nuo pačių siaubingiausių ir nuostabiausių dalykų. Ji jautėsi saugiausia ir nuostabiausia, nepriklausanti niekam. Nežinia kodėl, tas tamsiai mėlyno aksomo, giliai juodomis akimis, meškinas, ją sustabdė tokioje gilioje minčių srovėje ir jausmų perversmo stadijoje, kaip niekas, nelygu sustabdęs ir paaukojęs jos sielą kažkam, ko nėra, kažkam vienam arba padalinęs jos sielą į begalybę jazminų tvaiko prisisunkusių dalelių.
Lig šiandienos ji mylėjo meškiną, ji mylėjo save, ji mylėjo jazminus. Ir kiekvieną pavasarį atsibudus ir pajautus jazminų kvapą ji galėjo ramiai atsibusti ir suvokti, kad niekas nieko iš jos neatims ir jai nieko nereikia, nes ji –vienintelis žiedas esantis visoje planetoje. Šiandien ji žiedas skleidžiantis tokią šviesą ir tokį nuostabų kvapą, kurį nori turėti visi, bet kartu ir bijotų tokį trapų dalyką, paversti nieku, kokie yra jie. Tokia trapi ir nuostabi būtybė kaip ji- turėtų skleisti pačius gražiausius jausmus, skiepyti laisvės pojūtį, įkūnyti beprotiškiausius pojūčius, bet viskas ironiškai juokinga, nes ji griauna viso pasaulio kvapniausią grožį . Tas žiedas verčia kitus jaustis menkais, pažemina juos savo didingumu pasišaipydamas iš jų besaikio troškimo tobulėti, neištvermingumo, gašlumo ir visų kitų didžiausių žmogaus įgimtų taip vadinamų ydų žiedas be ydų, nes jis vadinamas ir vaizduojamas tobulu, nes kitaip nebūtų šviesos skleidėjas, didžiausias naivumą skiepijantis mesijas. Bet jis yra visas didžiausias blogis, visos didžiausios esančios ydos, egzistuojančios šioje dimensijoje. Ir visa tai įkūnija mėlynojo aksomo žaislas, kuris padarė mergaitę kvapniausia ir nuostabiausia visoje planetoje jai pačiai to nežinant. Mergaitę –nekaltą padarėlį, tokį gražų, tyrą, galima sakyti, tobulą, mėlynuotis pavertė tobulai sutvertu nesunaikinamu padaru, kurį myli, gerbia ir labiausiai nekenčia visa žmonija. Solė mylėjo meškiuką kaip pačią save, jai jis priminė tą laiko išsiurbimą iš jos, jos sielos išsiurbimą iš laiko.. Ji nesuprato kas įvyko ir kiek truko akimirka, bet ji žinojo, kad viskas tapo negatyviai pozityvu, nerealiai realu, moraliai amoralu, viskas sukosi apie potyrį, tą potyrį.. tai buvo lyg frustracija, lyg katarsis, lyg aukštesnis nei aukščiausias atitrūkimas. Mergaitės siela buvo atimta ir išplėšta iš jos ir numesta į kitą dimensiją, kuriai niekad nepriklausė nė vienas iš tų blogųjų ar gerųjų, ar nuostabiųjų.
Dabar- aksomo vergas pavogęs sielą iš nereikalingo kūno galėjo mylėti Solę, jos kūną. Mylėti Solę, kaip ji kadaise mylėjo jį, kol dar nebuvo atimta iš savo kūno. Dabar- jis įsimylėjo ją tikrai taip, kaip tada pasmerktoji įsimylėjo jo mėlynumą, kaip buvo pasmerkta, jai to nežinant, kaip mylėjo jo tuštumą. Iš tuščio jis tapo pilnu, iš pilno žiedas tapo tuščias, tokį dabar mylėjo ta kadaise tvyrojusi tuštuma.