2006m. kovo 3 d., penktadienis.

01:23

Šiandien Karolio gimtadienis.
Sėdim Tonio mašinoje. Keturiese. Ar jau minėjau, kad jis turi naują mašiną? Audi 80. Neva, kieta mašina. Tiksliau Tonis iš lavono padarė gana kietą mašiną. Kažką man aiškino apie 2.2 l variklį ir kažkokį įpurškimą. Bet aš apie mašinas nusimanau tiek, kiek jis apie pudras [nors aš pati apie pudras nenusimanau].
Alus liejas per kraštus.
Salonas pilnas dūmų nuo cigarečių.
Prieky sėdi Tonis su Karoliu. Aš su Agniete gale.
Agnietė mano gera vaikystės draugė. Tiesą pasakius, šiam prakeiktam kaimiūkšti ji vienintelė mano draugė. Kitos man pavydi, kad aš taip moku bendrauti su vaikinais.
Žinau, kad Agnietei, kaip ir man, patinka Tonis. Tačiau Tonis mieliau renkasi mano draugiją nei jos.
Oi kaip ji dėlto pavydi. Che.
Todėl, kad ji taip lengvai nepasiduoda kaip tu.
Tonis man kitaip sakė.
Maža ką jis tau sako. Tik nori, kad tu jaustumeisi už ja pranašesne.
--------------------
Netrukus prie mūsų prisijungia Šarūnas. Tonio draugas.
Kažkada man Šarūnas siūlė būti jo meiluže. Bet jis man per lėkštas atrodo.
„Atidaviau“ jį Agnietei. Ta kvailelė dėl Šarūno paliko savo vaikiną.
Robertą. Jis toks šaunus vaikinas. Labai mielas. Draugiškas. Nuoširdus. Geras. O ta paliko jį. Ir dar dėl Šarūno!  Jis toks ištvirkęs. Jam tik vienas galvoje sukasi. Rankų nesugeba nulaikyti vietoje.
Ir dar per Valentino dieną. Vargšas Robertas.
Reikėjo griebt jautį už ragų, jei jis toks geras.
Na, bet Agnietė neilgai pabuvo su Šarūnu. Po poros savaičių spėjo susipykti. Nesistebiu. Agnietė pakankamai bjauraus charakterio. O Šarūnas dar baisesnis. Kalbu apie charakterį. Taip, jis labai gražus berniukas: aukštas, įdegęs, rūdų akučių. Tik per lieknas [mano nuomone].
Na, bet jie dar kartais pasitrainioja kartu. Neturi matyt ką veikt. Mažvaikiai.
Kas prakalbo.
Šarūnas įsibrauna į galą. Įsitaiso prie Agnietės. Kaip visada, pradeda grabinėtis. Žinoma manęs nepaliestos nepalieka. Daviau kartą pačiupinėt už krūtų, tai neatstoja dabar.
-    Na, Nikute, ko čia laužaisi? Duok už papuko paimti.
-    Trauk savo rankas. Mano krūtinė kitam priklauso.
-    Toniui? – išprunkščia Šaras ir ima taip garsiai juoktis.
-    Kodėl būtent Toniui?
-    Taip, man. Kas nors nepatinka? – įsiterpia Tonis.
O! kodėl Tonis taip pasakė. Juk jis minėjo, kad nenori, jog kas nors žinoti apie mūsų...hmm...santykius.
-    Ne nieko. Aš turiu geresnius. – bando pačiupinėt už Agnietės turto [na, jos krūtinė ganėtinai didesnė už mano. Visada jai dėl to pavydėdavau.], tačiau Agnietė nesileidžia.
Ir tau reiktų taip nesileisti.
--------------------
Karolis jau išsiruošia namo. Jergutėliau koks jis girtas. Iš mašinos ne išlipa, bet iškrenta. Tiesiogine ta žodžio prasme, Karolis bando šliaužti link namų.
-    Kažkas padaugino. – išlemenu ir imu juoktis.
Įdomu kaip pati iš mašinos išlipsiu. Nors nesijaučiu labai girta. Tikrai esu blaivesnė nei Karolis. Aš bent jau su saiku geriu. Po paskutinio savo gimtadienio.
Septynioliktą gimtadienį švenčiau Domo bute. Tuomet tiek prigėriau, kad nieko nepamenu. Išskyrus tai, kad apvėmiau visus kampus. Ir elgiausi  kaip ... net nerandu žodžių apibūdinti kokia aš tądien buvau šlykšti.
Na, bet dabar jau tos klaidos nebekartosiu.
O Karolis visai nemoka gert. Kol mes visi išgeriam po puse litro alaus, jis jau būna išgėręs kokius 2 litrus to myžalo. Šlykštus iš tikrųjų gėrimas. Bet nešlykštesnis negu degtinė.
Fui...
-    Karoli, palauk. Nuvešiu tave namo. Nes matau, kad nelabai sekasi eiti. pasisiūlo Šarūnas.
-    Kas? Man? Viskas normaliai. Va stoviu ant kojų. – su lyg tais žodžiais, Karolis nukrenta ir su nosim trenkiasi į žemę. Gerai, kad bent jau žemė nėra tokia kieta. Atrodo, nieko rimto jam nenutiko.
--------------------
Likau su Toniu. Agnietė išvažiavo kartu su Šarūnu.
-    Na? Ką veiksim?
-    Nežinau. O ką siūlai?
Namo tai dar visai nenoriu eiti.
Be to ir tas alus kažkaip pradėjo smarkiau veikti mano makaulę.
-    Gal...pasimylim?
-    O! Kokie mes. Einam tiesiai prie reikalo jau? – Nusikvatoju.
Tonis tyli. Įtraukia kelis dūmus.
Staiga mano galvoje kažkas sprogsta.  Akimirkai mano širdis sustoja. lyg tik dabar supratau Tonio ištartus žodžius. Viskas? Atėjo ta minutė? Ar aš šiandien prarasiu nekaltybę? Ar išdrįsiu?
Tai ko lauki? Juk sakiai, kad kuo greičiau tai įvyks, tuo geriau bus.
Toniui.
Ar aš to tikrai noriu?
Juk žinai, kad jis tavimi tik naudojasi! Tokiu būdu jo neprisiriši prie savęs.
Nebent pastosi.
-    Bet aš apsaugų neturiu.
-    Aš užtat turiu.
Iš kišenės išsitraukia kažkokį kvadratinį daikčiuką.
Žinau kas tai. Kartą teko eiti į polikliniką su visom klasiokėm, kur mum aiškino apie apsisaugojimo priemones. Leido vieną pasiimti pasižiūrėti. Keistas dalykas. Kažkokia plėvelė išilgo baliono formos ir patepta šlykščiu vazelinu ar kažkuo panašaus.
-    Na? Tai kaip?
O jei man skaudės? Jei man nepatiks? Jei man...
-    Ko tyli?
Na, bet jis mane taip gerai moka sujaudinti. Man taip gera būti su juo. Bet vis tiek. Kaip dėl skausmo? Juk ne kartą girdėjau ir skaičiau, kad pirmą kartą skauda.
-    O jei man skaudės?
-    Tai tu man pasakysi. Galėsi stipriai spausti mane prie savęs, gerai?
Oi, kaip jis tavimi rūpinasi.
-    Hmm, na gal ir galim pabandyt. Kiek gi aš galiu būti ne kalta, - nusijuokiu.
O tu ne blaiva, kaip norėjai.
Shut up.
-    Ech... Niki, nesiruošiu tave įkalbinėti. Sakyk ar taip, ar ne. Nereikia man jokių tavo „gal“, „nežinau“. Jei esi pasiruošusi, tai pirmyn. – išberia it žirnius į sieną.
Staiga aš tapau ne aš. Mintys aptemo. Dingo jausmai. Dingo baimė. Visas mano vidus atšalo.  Kažkas manyje pasikeitė.
-    Gerai, - tariu balsu, kurio net pati neatpažįstu.
Tonis pakšteli man į lūpas ir paskubom ima nurenginėt.
--------------------

Mielas dienorašti,

02:31

Na štai, šiandien įvyko tas, kas kada nors vis tiek būtų įvykę. Ir jau nesvarbu ar tai Tonis, ar tai būtų buvęs kas nors kitas. Jau niekas nebesvarbu.
Deja, viskas buvo tikrai ne taip kaip norėjau.
Skausmas buvo neapsakomas. Negalėjau ašarų nulaikyti. Jos pačios veržėsi. Juodos ašaros tekėjo skruostais.
Nagais kabinausi į Tonio nugarą. Prašiau jo liautis. O jis tik „dar truputėli pakentėk ir nedraskyk man nugaros!“.
Gerai, kad bent jau viskas greit baigėsi. Tai truko gal apie porą minučių. Bet man tai buvo kaip visa amžinybė.
O dar juokeisi iš jo daikčiuko. Mažas, bet aršus!
Nusivyliau.
Tonis tik žaidė su manim. Iš pradžių toks švelnus buvo. O dabar. Nurengė, padarė ir paliko. Net namo nepalydėjo.
Šaunuolė!

2006m. kovo 22 d., trečiadienis.

00:55

Mielas dienorašti,

Guliu lovoje.
Žvakių šviesoje.
Groja rami, romantiška muzika.
Už lango baltuoja sniegas...
Kažkas spaudžia man širdį.
Jaučiuosi negraži, vieniša, niekam nereikalinga, nemylima.
Ir vėl nemigos naktys.
Mano mintys nebesutelpa galvoje.
Širdis verkia.
Bet akys sausos.
Žvakės dega. Lydosi vaškas. Žvakės dega ir sudega. Kodėl aš negaliu taip sudegt?
Mano jausmai liepsnoja. Verkianti širdis juos užgesina. Bet neilgam.
Kraujas verda.
Matau kaip už lango baltuoja sniegas. Ryte jis bus jau aptirpęs. Noriu ir aš taip ištirpti.
Bent jau šaltis galėtų užšaldyti mano jausmus.
Nekenčiu savęs ir viso pasaulio.

„I‘m here without you baby,
But you‘re still with me in my dreams. “

Mintys plaukioja nežinomybės jūroje.
Anksčiau skraidžiojo padebesiais,
O gal pažeme?
Bet dabar jos jau nebeskraido.
Dabar jos plaukioja.
Liūdna man.
Skaudu.
Pikta.
Trūksta žmogaus šalia.
Trūksta pačios savęs. Kažkur prapuolė dalis manęs. Prapuolė.
Prasmego.
Iš naujo turiu atrast save.
Atrast tą dalelę, kurią pasiėmė Tonis.
Karšta.
Man beprotiškai karšta.
Ar dėl to, kad labai šilta kambarį?
Ar nuo mano jausmų?
Žvakės po truputį lydosi.
--------------------

01:20

Šiandien vėl turbūt sapnuosiu Tonį. Vėl jis su manimi gražiai elgsis, o po to sapno gale pasakys, kad manęs nemyli.
Nekenčiu sapnų!