Mano gyvenimo aukos (IV dalis)

2006 m. balandžio 6 d., ketvirtadienis.

19: 27

Mielas dienorašti,

„There‘s a thousand reason why I shouldn‘t spend my time with u ... “. Groja Depech Mode daina „Only When I Lose Myself“. Mėgstamiausia mano daina. Kažkodėl ji primena Tonį. Nors kas man jo neprimena. Viskas –įvairios dainos, saulėta diena, verkiantis dangus, įvairios vietos, žmonės, kvapai, garsai – viskas primena Tonį. Tartum persekiotų mane. O gal aš persekioju jį?
Tipiškas šimtą kartų matytas vaizdas: praviras langas, žvakių liepsnos, muzika.
Rutina.
Bet šita man patinka. Ar kada gyvenime gali atsibosti vėsoką pavasario vakarą sėdėti kambary praviru langu, deginti žvakes, smilkalus? Klausytis mėgiamos muzikos? Pasinerti į savo beprotiškas svajas? Pasvajoti? Juk tai nuostabu!
Nuostabu...
Tirpstantis vaškas...
Šiluma...
Romantika...
O aš vėl viena... skaudūs liūdesio gnybtai spaudžia mano širdį.
Šaltis skverbiasi pro mano kaulus.
Šaltis.

Jau praėjo truputis daugiau nei mėnuo po to kai Toniui atidaviau savo kūną. Ir ką? Nieko. Nei žinutės, nei skambučio. Nieko iš jo nesulaukiu.
Na, ir tebūnie. Ką aš jam pasakyčiau jį pamačius? Greičiausiai vėl prašytų to paties, o aš tam tikrai nenusiteikusi. Bent jau kol kas.
Per didelis skausmas buvo. Tiek fizinis, tiek morališkas. Tik kūno jau neskauda, o sielą vis dar maudžia.
Sąžinė? Graužatis? Ne. Nežinau ką tai reiškia. Kam gailėtis to, ko jau nebepakeisi? Juk svarbiausia įsiminti savo klaidas ir daugiau tokių nedaryti. Ar ne?
Neva daugiau taip nebedarysi? Bent jau pati tiki savais žodžiais?
Bet man Tonis vis tiek vis dar patinka. Vis dar svajoju apie jį. Jo rankas. Lūpas. Jo visą kūną.
Kuris man suteikė tiek skausmo.
Viskas dabar taip beprasmiškai atrodo.