Antanai,
Žinai, kuo man patinka sniegas? (Ne, nesijaudink, mažiukų gniūžtėm netalžau ir troleibusų neapmėtau) Jis paslepia. Užmaskuoja. Nutildo. Sterilizuoja aplinką ir man taip jaukiau (tiesa, šalčiau) gyventi. Ir gatvės naktim ne tokios baisios - žinai, sniegas gerai šviesą atspindi, ir baimė man proporcingai sniego kiekiui mažėja. Nors nuo vaikystės man sniegas asocijuojasi su Naujaisiais metais, o tie- su petardomis, kurias pypliai nuolat man mėtydavo po kojomis. Bijau tų kiniško parako pilnų pliauškynių... Pernai, pamenu, kai viena sprogo, tai aš ir keli mano draugai, pasijautėm kaip kareiviai ir namo grįžom tarsi kontūzyti - ausyse spengė ir paskui jausmas buvo lyg pakilus lėktuvu, žinai, kai užkrinta ausys. Taigi. Dėl to sniegas man turi ir šiek tiek neigiamą atspalvį. Bet tik šiek tiek. Aš gi žiemos vaikas, sausis, ponaujametinės nuotakos (taip taip, niurgzlumas, persivalgymas, nuolatinis pinigų stygius. Apie pagirias (kai kam) jau nekalbu). Žinai, aš tai švenčiu blaiviai. Tai šampano taurę į vakarą jei išgeriu - man jau limitas. Apskritai, nesuprantu aš šventimo, kai nusisiurbia visi, tada būna gerai, bet rytą... Omarijajuozapaijėzaušvenčiausi as, kaip blogai tada būna. Nelinkiu tau to, Antanai. Ribok, jausk saiką. Kaip vakar L. Degėsys sakė, ,,ko trūksta žmogui, kuriam nieko netrūksta? jam trūksta trūkumo jausmo".
Pabaigai. Skaitei Grajausko eilėraščius? Paskaityk. Tau patiks.      Nuoširdžiai tavo, Wishmaker,     
2008-12-20,      bar(d)akas, Vilnius